
Literatūros gurmanai tikriausiai jau knygynų lentynose pastebėjo katalonų rašytojo Jaume Cabré romaną „Prisipažįstu”. Esu tikra, jog ne vienas pasvėręs rankoje šį beveik 800 puslapių tomą, vien dėl tokios apimties nutarė jį „atidėti vėlesniems laikams”. O nepelnytai, nes tai viena vertingiausių šias metais Lietuvoje išleistų knygų, kurios vertimas yra didžiulė dovana literatūros mylėtojams (knygą iš katalonų kalbos vertė Valdas. V. Petrauskas, išleido leidykla „Alma Littera”).
Dramaturgas, eseistas ir kelių romanų autorius Jaume Cabré dabar laikomas garsiausiu katalonų rašytoju, kuriam pasaulinę šlovę pelnė romanas „Prisipažįstu”, kurtas net 8 metus ir, kuris dažniausiai lyginamas su Umberto Eco „Rožės vardu”.
„Prisipažįstu” yra lyg kolosalus epas, laiško forma parašytas knygos herojaus Adriano Ardevolio, savo mylimajai Sarai Voltes-Epštein. Pradėdamas Ispanijos Inkvizicijos laikais ir tęsdamas iki šių dienų, Adrianas mylimajai bando paaiškinti savo šeimos istoriją ir tam tikrus savo sprendimus, poelgius, kuriuos lėmė tėvų meilės stygius, tėvo, o gal net ir visos žmonijos, nuodėmės, todėl net pirmasis knygos sakinys, pastraipa jau užduoda toną visam romanui: Toliau skaityti JAUME CABRÉ „Prisipažįstu”
George’as R.R. Martin’as moka rašyti. Tą jis ne kartą įrodė ir niekas dėl to nesiginčija. Jo „Ugnies ir ledo giesmės” ciklas (nors dar ir nebaigtas) jau seniai tapo literatūros fenomenu, tad skaitytoją lengva pritraukti ir šalutiniais ciklo produktais. Tokie yra trys pasakojimai apie riterį Dankaną Aukštąjį ir jo ginklanešį Egą (orig. Tales of Dunk and Egg).
Reikia pasidžiaugti, jog Arthuro C. Clarke’o premija 2015-aisiais apdovanotas romanas jau išverstas ir išleistas lietuviškai. Jeigu neklystu, be 

„Trečias tomas“ mano akiratyje atsirado ne atsitiktinai. Menkesnė iš priežasčių yra ta, kad knyga yra nominuota – pelnytai nominuota – pelnyti metų knygos vardą, o svarbesnė, veikiau asmeniškesnė, yra ta, kad RoRa yra viena iš didžiausią įtaką mano meniniam suvokimui padariusių literatūrinio pasaulio figūrų, ir ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip užburiantis sakytinio žodžio žonglierius, kurio klausytis ir kurį girdėti (apmaudu, kad tai pavykdavo ne visada ir palyginus nepakankamai ilgai) man buvo suteikta galimybė Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto didžiojoje auditorijoje kelis mano iššvaistytos jaunystės metus.
Prisipažinsiu, kad esu kiek persisotinusi tradiciniu teatru ir šiuo metu esu ieškojimuose kažko, kas bent kiek nustebintų, o ne būtų tiesiog dar kartą „taip pat puikiai”. Tad nišinės teatro trupės ir jų netradiciniai projektai yra mano paskutiniųjų metų taikiklyje.