Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

JAUME CABRÉ „Prisipažįstu”

Literatūros gurmanai tikriausiai jau knygynų lentynose pastebėjo katalonų rašytojo Jaume Cabré romaną „Prisipažįstu”. Esu tikra, jog ne vienas pasvėręs rankoje šį beveik 800 puslapių tomą, vien dėl tokios apimties nutarė jį „atidėti vėlesniems laikams”. O nepelnytai, nes tai viena vertingiausių šias metais Lietuvoje išleistų knygų, kurios vertimas yra didžiulė dovana literatūros mylėtojams (knygą iš katalonų kalbos vertė Valdas. V. Petrauskas, išleido leidykla „Alma Littera”).

Dramaturgas, eseistas ir kelių romanų autorius Jaume Cabré dabar laikomas garsiausiu katalonų rašytoju, kuriam pasaulinę šlovę pelnė romanas „Prisipažįstu”, kurtas net 8 metus ir, kuris dažniausiai lyginamas su Umberto Eco „Rožės vardu”.

„Prisipažįstu” yra lyg kolosalus epas, laiško forma parašytas knygos herojaus Adriano Ardevolio, savo mylimajai Sarai Voltes-Epštein. Pradėdamas Ispanijos Inkvizicijos laikais ir tęsdamas iki šių dienų, Adrianas mylimajai bando paaiškinti savo šeimos istoriją ir tam tikrus savo sprendimus, poelgius, kuriuos lėmė tėvų meilės stygius, tėvo, o gal net ir visos žmonijos, nuodėmės, todėl net pirmasis knygos sakinys, pastraipa jau užduoda toną visam romanui: Toliau skaityti JAUME CABRÉ „Prisipažįstu” →

GEORGE R.R. MARTIN „Septynių karalysčių riteris”

Sutikę moterį visi vyrai tampa riteriais ir … juokdariais.

George’as R.R. Martin’as moka rašyti. Tą jis ne kartą įrodė ir niekas dėl to nesiginčija. Jo „Ugnies ir ledo giesmės” ciklas (nors dar ir nebaigtas) jau seniai tapo literatūros fenomenu, tad skaitytoją lengva pritraukti ir šalutiniais ciklo produktais. Tokie yra trys pasakojimai apie riterį Dankaną Aukštąjį ir jo ginklanešį Egą (orig. Tales of Dunk and Egg).

Skirtingais laikotarpiais parašytos trys novelės (taip, neapsigaukite, tai ne romanas, kaip rašo lietuviškame leidime): „Klajojantis riteris” (The Hedge Knight, 1998), „Prisiekęs kalavijas” (The Sworn Sword, 2003) ir „Paslaptingas riteris” (The Mystery Knight, 2010) sudėtos į vieną knygą ir pavadintos „Septynių karalysčių riteris”, pasakoja apie tą patį pasaulį, tik buvusį maždaug šimtas metų atgal iki „Sostų žaidimo” įvykių. Tik čia būtina dar kartą įspėti skaitytoją, galintį iš knygos nugarėlės aprašų susidaryti neteisingus lūkesčius, tai nėra tai jokia „Ugnies ir ledo giesmės” ciklo priešistorė. Kai kur minimos tos pačios vėliavos ir herbai, giminių pavadinimai, tačiau nėra čia nei Kitų, nei skraidančių drakonų (išskyrus vieną jų kiaušinį) ir jokios tiesioginės sąsajos su pasiilgtais personažais ir veiksmo vietomis. Toliau skaityti GEORGE R.R. MARTIN „Septynių karalysčių riteris” →

Performansas „DVI SU PUSE MINUTĖS” (kūrybinė grupė „Dvi su puse”)

Koks tavo vardas? Kas tau kelia nerimą vakarais? Tokius klausimus gaunu iš pačių kūrėjų vos patekusi į spektaklio „Dvi su puse minutės” prieigas, profesionalaus meno namuose „House of Puglu”. Prieš tai, žinoma, žvarbų vakarą teko paklaidžioti siaurais, tamsiais takeliais senamiesčio bromais ir kiemais, nes surasti šią mistinę, gandais apipintą meno buveinę nėra lengva. Pastaruoju metu „House of Puglu” tapo namais kuriantiems ir kūrybą mylintiems, kviečianti profesionalius meno atstovus pristatyti savo idėjas publikai. Ši vieta ypatinga tuo, kad čia gimsta įdomūs, netradiciniai edukaciniai, tarpdisciplininiai projektai, apjungiantys įvairias meno sritis (teatrą, muziką, šokį, dailę, kiną ir kt.). Džiugu, kad Vilniuje vis daugiau atsiranda alternatyvių meno erdvių, kuriose gali reikštis jauni ar mažiau žinomi menininkai, kur pristatinėjami projektai, netelpantys į tradicinio meno rėmus. Toliau skaityti Performansas „DVI SU PUSE MINUTĖS” (kūrybinė grupė „Dvi su puse”) →

EMILY ST. JOHN MANDEL „Vienuolikta stotis”

Reikia pasidžiaugti, jog Arthuro C. Clarke’o premija 2015-aisiais apdovanotas romanas jau išverstas ir išleistas lietuviškai. Jeigu neklystu, be Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimo” daugiau šia premija apdovanotų kūrinių vertimų lietuviškai neturime. Deja, negaliu šimtu procentų teigti, jog tas apdovanojimas buvo viena iš pagrindinių paskatų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai imtis šios knygos leidybos (gi „Vienuolikta stotis” gavo ir Toronto knygų premiją, kas taip pat daug sako), bet man kaip fantastikos mėgėjui (o Lietuvoje tokių netrūksta, tik didžiosios leidyklos kažkodėl užsispyrusiai tą faktą ignoruoja) Clarke’o apdovanojimas yra tas užrašas ant viršelio, kuris verčia pradėtas ir ilgai eilėje stovinčias knygas atidėti tinkamesniam laikui.

Iki šiol man negirdėta rašytoja Emily St. John Mandel gimė Kanadoje ir „Vienuolikta stotis” yra jos ketvirtasis bei iki šios dienos sėkmingiausias romanas, kuris tikrai vertas ne tik mokslinės fantastikos mėgėjų akių. Tiesą sakant, čia tos fantastikos ne prūdai. Tik tiek, jog žmonijos daugumą į kapus nuvarė nepagydomas Gruzijos gripas. Mandel neaiškina iš kur išlindo ta nepagydoma liga, visiškai neskiria dėmesio jos analizei, įveikimui ar tikėtiems kovos su virusu būdams, vietoj medicininių ir išgalvotų mokslinės fantastikos niuansų autorė pasaulio postapokaliptiškumą tiesiog ima kaip atspirties tašką, kuris istoriją padalija į dvi dalis: iki ir po lemtingojo įvykio. Toliau skaityti EMILY ST. JOHN MANDEL „Vienuolikta stotis” →

[flashback:] Tarptautinis šokio festivalis AURA 26

dancefest26_header_1920_750 (1)

Kasmet vienam rudens savaitgaliui Aura lepina kauniečius ir kviečia šokio meno mylėtojus į Kauną. Šįmet šokio festivalis buvo dedikuotas Danutei Nasvytytei – šiuolaikinio šokio (arba kaip tuomet sakydavo  – išraiškos šokio) pradininkei Lietuvoje. Pasirodymų įdomumo skalė plati, nes buvo ir (pa)prastesnių pasirodymų, buvo keli iš pagrindų sukrutinę širdį ir buvo tas vienas, kaip reikiant stogą nunešęs bei žandikaulį atkabinęs.
Taip pat, Aura pratęsė praėjusiais metais pristatytą malonią naujovę – šokio ekskursiją po Kauną. Šiemet atskaitos tašku buvo pasirinkti tarpukario modernizmo pastatai (prisiminkime, jog Kaunas anot „The Guardian” yra antroje vietoje iš visų Europos miestų, kuriuos verta aplankyti art deco mylėtojams). Mini šokio spektakliai kertiniuose taškuose buvo ne ką jautresni nei praėjusiais metais.
Taigi, užkabinu kelis įspūdį palikusius kabliukus, kaip ir koks buvo festivalis.

Toliau skaityti [flashback:] Tarptautinis šokio festivalis AURA 26 →

TAU, L.

Gerai, šiuo momentu aš neverkiu. Beveik. Kodėl turėčiau? Kas pasikeitė mano santykyje su tavimi? Nieko. Tik atsirado žinojimas, kad tu kažkur išsikraustei, lyg palikai vieną pokerio stalą ir persėdai prie kito. O su manimi kaip buvai, taip tebesi, tebegyveni visuose namuose, kambariuose, manyje. Kaip anksčiau. Ir neturiu jokios priežasties varyti tave lauk, nei labiau mylėti, nei labiau nekęsti. Taip, prisipažįstu – turiu už ką ir nekęsti, bet meilė tau visada eis pirma visų sąlygiškumų, prieš ir po Manheteno.

Ir dabar, kai štai mudu sėdime užu gero stalo ant gerų kėdžių (o, taip, žinau, kaip tu tuos baldus mėgsti) ir vartojame: aš savo klasikinį kokteilį iš vodkės ir ledukų, tu – Raudonųjų adatų, man taip ir knieti pašokdinti tave pagal tą traškančios plokštelės melodiją, besiskleidžiančią eilutėmis My page was too white / My ink was too thin / The day wouldn’t write / What the night pencilled in.  Toliau skaityti TAU, L. →

ROLANDAS RASTAUSKAS „Trečias tomas”

TREČIAS ROLANDO RASTAUSKO TOMAS

„Trečias tomas“ mano akiratyje atsirado ne atsitiktinai. Menkesnė iš priežasčių yra ta, kad knyga yra nominuota – pelnytai nominuota – pelnyti metų knygos vardą, o svarbesnė, veikiau asmeniškesnė, yra ta, kad RoRa yra viena iš didžiausią įtaką mano meniniam suvokimui padariusių literatūrinio pasaulio figūrų, ir ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip užburiantis sakytinio žodžio žonglierius, kurio klausytis ir kurį girdėti (apmaudu, kad tai pavykdavo ne visada ir palyginus nepakankamai ilgai) man buvo suteikta galimybė Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto didžiojoje auditorijoje kelis mano iššvaistytos jaunystės metus.

Trečioji rašytojo esė rinktinė, trečiasis jo gyvenimo prozos tomas – „Trečiasis tomas“ – kiekvienu sakiniu, kartais peraugančiu į visą pastraipą, kvėpuoja ir kvepia rašytojo asmeninių išgyvenimų branduoliu, kuris meistriškai slepiamas, sąmoningai ir skrupulingai maskuojamas, apipinant jį žodžių sruogomis. Taip pat meistriškai, kaip iš plaukų kasos patyrusios kirpėjo rankos suka lelijos žiedus, sutvirtindamos juos trumpais lako papurškimais, kuriais RoRos atveju tampa intuityviai įvaldyti skliaustų spąstai ir taškų nutylėjimai, naudojami išsiliejusių sakinių sruogynui sutvirtinti. Jautiesi paskandintas ir užliūliuotas to kalbėjimo į tave ir su tavimi. Suvoki, kad net kai kurie dramos kūriniai neturi tiek dialogų, kiek jų turi RoRos bedialogės (kaip norisi sakyti dialogueless) esė. Toliau skaityti ROLANDAS RASTAUSKAS „Trečias tomas” →

[SIRENOS 2016;] Trupė 459 / Teatrinė instaliacija „Meile, don’t stop”

Prisipažinsiu, kad esu kiek persisotinusi tradiciniu teatru ir šiuo metu esu ieškojimuose kažko, kas bent kiek nustebintų, o ne būtų tiesiog dar kartą „taip pat puikiai”. Tad nišinės teatro trupės ir jų netradiciniai projektai yra mano paskutiniųjų metų taikiklyje.

Klaipėdiečių „Trupės 459″teatrinė instaliacija „Meile, don‘t stop“ buvo įtraukta į šių metų „Sirenų” lietuviškąją programą.
Pirmiausia užkabino spektaklio pristatymas – tai spektaklis tik vienam žmogui. Sutikite, tai intriguoja. Antra, „Meile, don’t stop“ buvo įvertinta aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias 2015 m. spektaklis lėlių ir objektų teatro kategorijoje. Ir, pagaliau, dar viena paskata – reta galimybė šį spektaklį pamatyti Vilniuje.

Trupė 459
Dar studijų metais Klaipėdoje susibūrusi ir pasivadinusi „Trupe 459“ jauna lėlių ir objektų teatro kūrėjų komanda siekia keisti nusistovėjusį požiūrį į lėlių teatrą, Lietuvoje taip tvirtai apaugusį stereotipais ir štampais, ir atskleisti beribes šios tarpdisciplininės scenos meno rūšies galimybes.
Trupei priklauso šeši lėlininkai, kurie yra lėlių teatro aktoriai, režisieriai, lėlių ir scenografijos kūrėjai, kompozitoriai bei šviesų dailininkai: Monika Mikalauskaitė, Aušra Bakanaitė, Daina Ulmytė, Gintarė Damanskytė, Rūta Jankevičiūtė ir Tomas Zinkus. Meno vadovės – režisierė, dailininkė, pedagogė Jūratė Januškevičiūtė ir režisierė, aktorė, pedagogė Karolina Jurkštaitė. Toliau skaityti [SIRENOS 2016;] Trupė 459 / Teatrinė instaliacija „Meile, don’t stop” →