Garbanotojo anglo, Neilo Gaimano, pristatyti kaip ir nebereikia – lietuviškai turime tiek jo šedevrą „Amerikos Dievai”, tiek vaikus gąsdinančias „Koralainą” ir „Kapinių knygą”, tiek ne per seniausiai siaubingai linksminusią knygą „Gera lemiantys ženklai”, parašytą kartu su amžinatilsiu Terry Pratchettu, kuris, matyt, įkvėpė Neilui drąsos imti ir vienam pačiam parašyti kažką didesnio. Taip, „Niekurniekada” yra pirmasis Gaimano solo romanas, sukurptas telekanalui BBC parašyto scenarijaus pagrindu. Pagal scenarijų BBC sukūrė niekam tikusį šešių dalių serialą, kurio filmavimas režisieriaus ir prodiuserio iniciatyva vykdavo maždaug taip:
– Ee, Neilai, klausyk, mes tą sceną išmesim, nes kažkokia užtempta gaunasi.
– Viskas tvarkoje, aš tą sceną įdėsiu į romaną,- atsakydavo scenarijaus autorius.
Taip radosi bukas serialas ir nepalyginamai geresnė knyga apie paprastą žmogelį, Ričardą Meihju, atvykusį iš periferijos į Londoną dirbti finansų draudimo versle. Darbas buvo darbu, kol vieną vakarą Toliau skaityti NEIL GAIMAN „Niekurniekada”
Nelabai apdairu apžvalgą pradėti nuo minties, jog nemėgstu baletų ir savo noru į juos nevaikštau.
Trečioji pažintis su Hariu Hūle, kuri jo kūrėją, Jo Nesbo, išgarsino visame pasaulyje. Vienas Norvegijos skaitytojų klubas šį romaną net pavadino geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Nesiimu antrinti, nes „Raudongurklė” sukėlė dviprasmišką įspūdį ir labiau Nesbo ir Hūlės pamilti neprivertė. Tiesą sakant, nelabai mylėjau ir iki tol, nes kas nors rašytojui (ir Hūlei) vis pakišdavo koją tapti originaliu, savu ir mielu širdžiai.
Rašytojai mėgsta beprotybę. Ją aprašė ir išgyveno begalės autorių. Kartais net pačios knygos tampa masinės isterijos šaltiniu. Štai kuo vakarų pasaulyje virto korėjiečių rašytojos Han Kang knyga „The Vegetarian“ (Vegetarė). Bandymą pasislėpti nuo šio romano galima palyginti su kova prieš vėjo malūnus. Bibliotekose ši knyga padėta geriausioje vietoje, o knygynuose konsultantai Jums pasiūlys perskaityti būtent ją. Kyla įspūdis, kad šis romanas persekioja skaitytoją.
Pamatę šios knygos viršelį, nevalingai išgirsite grupės The Rolling Stones dainos žodžius: „Please allow me to introduce myself…“. Patys to nesuvokdami, paimsite knygą į rankas („I‘m a man of wealth and taste…“), o pirštai pradės vartyti jos puslapius („I‘ve been around for a long, long year…“). Jūsų akys bandys užsikabinti už kokio nors prasmingo žodžio ar frazės, kuri padėtų nuspėti knygos prasmę („Stole many a man‘s soul and faith…“). Nors kol kas nieko nesuprantate, Jūs jaučiate, kaip knyga spinduliuoja liuciferišką magnetizmo trauką („Pleased to meet you / Hope you guessed my name.“). Sveiki atvykę į Davido Meanso „Hystopia“ ir štai Jums truputis ultra-smurto.