– Taigi tu čia, moters šviesa spindi. Kiti vyrai gal ir sugeba gyventi kitur, aš – ne.

Meilės ir aistros knyga. Skausmo ir liūdesio. Praradimų ir naujų galimybių, kurias patys laidojame vardan praeities bambagyslių.

Tokia plonytė knygutė, o talpinant tiek daug, kabinanti taip giliai, jog staigiai užklaustas net nežinočiau, ką čia greta jos paminėti. Mūsojo Kunčino „Tūlą”? Taip, taip, pasmerktųjų, be ateities santykių dvokas sklinda nuolat, bet tas akimirkos sielų artumo jausmas toks svaiginantis ir stiprus, jog, rodos, viską nugalės. Rodos…

Jei rodosi, galima ir žegnotis. Norėjau tai padaryti ne kartą būdamas moters šviesoje. Vardan tų nelaimingų lietuviškų būtybių, į kurių rankas netinkamu momentu pateks ši knyga. Norisi tikėti, jog perdedu, tačiau slogus emocinis užtaisas tikrai gali nestabilią psichinę būseną įsiūbuoti į savižudybės pusę. Juolab, kad tokių situacijų aplinkui netrūksta. Mirtinai ligota žmona, vyro sukelta avarija, nusinešusi gyvybes, tragiška kasdienybė, atėjusi iš idiliškos šeimyninės meilės, saulėtų ateities lūkesčių ir iš dangaus nukritusi galimybė čia ir dabar patenkinti ne tik kūniškus poreikius, bet ir šansas galbūt viską pradėti iš naujo. Nesvarbu, jog plaukai jau žili, jog kūnas praradęs stangrumą, raukšlės ir lyg styga įtempta vidinė būsena. O gal?… Bet koks gal, kai viena tavo pusė veržte veržiasi į nuotykį ir laimę, o kita lieka prikaustyta realybėje.

– Neturiu jokio noro būti laiminga.

Vyras – nuolankesnis, greičiau pasiduodantis padaras, tamsos būtybė, įsikabinanti ir nenorinti paleisti šviežio grobio. Bandanti užvaldyti tiek rankomis, tiek žodžiais.

Mylėti – vienintelis turtas, kuris didėja, kai juo švaistaisi. Kuo daugiau duodi, tuo daugiau lieka tau.

Ir jam priešpastatyta moteris, kuri šviečia. Net nepaleisdama iš rankos asmeninės kilpos.

– Aš nežinau, kodėl tai padariau…
– Šiokia tokia savižudybė,- paaiškinau.

Kaip aiškiai jie vienas kitą supranta. Tu skaitai ir suvoki, jog tai, ką suvoki, tave gniuždo, o dar trečia tiek lieka tarp tų nuolatinių daugtaškių, tarp remarkiškai vaizdingų dialogų jėgos. Juos norisi cituoti ištisai. Puslapis po puslapio. Tai kas, kad vietomis perdėm teatrališki, jog persunkti ironija – jie vis tiek duria ir kerta, skamba galvoje ir krenta į tave. Apšviečia kaip moters šviesa. Moko. Turtina. Pripildo ir leidžia sprogti. Atodūsiu ar ašaromis. Ir taip keliskart.

Nežinau, gal tiesiog radau per daug bendrų taškų, bet ši knyga ilgam išbalansavo ir tuo pačiu sudėliojo, tiksliau, perdėliojo ir apšvietė kasdienius daiktus kita šviesa. Tokia reikiama. Būtina. Tikra. Sakyčiau imkite ir… Bet būkite atsargūs.

O dar yra ekranizacija, kurią galima žiūrėti nebent dėl įsitikinimo, jog pudelis ir beždžionė geba šokti susikibę posodoblį.

Jūs – čia, moters šviesa spindi, ir nelaimė liaujasi buvusi gyvenimo duotybe.

—–

Informacija apie knygą:  [romanas] / Romain Gary „Clair de femme”; iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, [2009]. – 116, [1] p. – („Baltų lankų“ rinktinė proza). – ISBN 978-9955-23-284-1