Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

Premjera: „MOTERS PORTRETAS” (rež. Dalia Michelevičiūtė)

Teatras

Mylėjomės lazdynuos

Po saulašarėm saugūs,

Sausų žolių ir lapų,

Pribiro į plaukus[1].

Paskutinįjį šių metų vasario savaitgalį Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažoji salė pasipuošė premjera: aktorė ir režisierė Dalia Michelevičiūtė pristatė spektaklį „Moters dalia“, kurio įkvėpimo šaltiniu ir pasakojimo pagrindu tapo lenkų poetės, Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos eilėraščiai. Tai nestebina, žinant, kad aktorė yra dalyvavusi poetės kūrybos skaitymuose, tad spektaklis – iš dalies lauktas žingsnis, kuomet noras kalbėti apie save ir moteris per tam palankius poetės tekstus sukrenta į darnų pasirodymą. Toliau skaityti Premjera: „MOTERS PORTRETAS” (rež. Dalia Michelevičiūtė) →

DORIS LESSING „Auksiniai užrašai”

Literatūra

„Esu įsitikinusi, kad gyvenu tokį gyvenimą, kurio moterys niekada anksčiau neturėjo.”

Skaitydama britų nobelistės Doris Lessing sunkiasvorius „Auksinius užrašus” juokavau, kad mano namų bibliotekoje pačios storiausios knygos (Kazimierz Sleczka „Feminizmas”, Simone de Beauvoir „Antroji lytis”, Clarissa Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais”) yra arba feministinės, arba vienaip ar kitaip susijusios su moterų išsilaisvinimo, moteriškumo susigrąžinimo idėjomis. Dabar tarp tokių pateks ir „Auksiniai užrašai”. Pati Doris Lessing teigia, kad ši knyga nebuvo sumanyta kaip moterų išsivadavimo judėjimo ruporas, tačiau pasaulio kritikai suskubo ją įsprausti į „lyčių karo” tematikos kategoriją. Be abejo šis kūrinys aprėpia daug daugiau temų ir, gerbdama rašytojos prašymą, adresuotą norintiems analizuoti jos darbus – nesiremti kitų autoritetų nuomonėmis, nelyginti jos su kitais rašytojais, o rašyti tik tai, ką pats recenzentas mano apie jos kūrybą, sugretinus su savo gyvenimiška patirtimi, vadovaujantis sava instinktyvia nuojauta – stengsiuosi šiam autorės norui labai nenusižengti.

„Auksinių užrašų” karkasas yra romanas „Laisvos moterys”, kuris galėtų būti atskiras kūrinys, susidedantis iš penkių pasakojimo linijų, tarp kurių įterptos ketverių užrašų – juodųjų, raudonųjų, geltonųjų ir mėlynųjų – atitinkamos dalys. Tai pagrindinės „Laisvų moterų” veikėjos Anos Vulf užrašai. Ana rašo į skirtingus sąsiuvinius, nes nori suvokti visas savos asmenybės puses, kurios kitoniškai funkcionuoja skirtingomis aplinkybėmis, skirtingose gyvenimo srityse. Rašytoja įsitikinusi, kad asmenybės „skilimas” gali būti kelias į išgijimą.  Toliau skaityti DORIS LESSING „Auksiniai užrašai” →

NAUJOS G.EROS KNYGOS [2015, sausis – vasaris, arba iki Vilniaus knygų mugės]

Kultūra (kt.), Literatūra

Šiaip žadėjau užraukti šitą temą, nes jau kurį laiką manyje neatslūgsta jausmas, kad lietuviškai išleistų ir neperskaitytų gerų knygų mano gyvenimui pakaks su kaupu. O ir tų knygų vis daugėja, tik laiko joms mažėja. Persigalvoti (šį kartą) privertė artėjanti Vilniaus knygų mugė, kitų klausimai, ko ten trenktis, ir paties „namų darbai” prieš trenkimąsi. Tik apie mugės renginius neišsiplėsiu – tegul kiekvienas pasirenka pagal savą skonį. Mano kompasas krypsta tik į tris renginius: į Doris Lessing romano „Auksiniai užrašai” ir Adamo Johnsono knygos „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ pristatymus bei į susitikimą su Michailu Šiškinu („Veneros plaukas”, „Laiškų knyga”). Taip, tai nelabai ką bendro turintys su šiųmetine mugės detektyvine tematika, tačiau tokia realybė – lietuviškų detektyvų veik neturime, o užsienio detektyvų rašytojams mūsų rinka per maža, kad jų vadybininkams knietėtų atstovaujamus rašytojus tempti į Lietuvą. Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2015, sausis – vasaris, arba iki Vilniaus knygų mugės] →

Opera „Jonas ir Greta” (rež. Gediminas Šeduikis)

Kultūra (kt.), Muzika, Teatras

spektaklis-jonas-ir-greta-m-singer-nuotr-65501270Pirmoji Vilnius City Opera (VCO), kurios ėmėsi jau nebe visiems gerai pažįstama bohemiečių senbuvių komanda, o naujieji veidai.
Man ypatingai imponavo pati operos idėja – pritraukti jaunimą, parodyti, kad ir opera gali būti įdomi ir patraukli (būtent pati Dalia Ibelhauptaitė, kuri šįkart liko operos meno vadove, prieš pat pasirodymą sėdėjusi ant scenos kartu su režisieriumi Gediminu Šeduikiu ir pristatinėjusi atlikėjus susirinkusiai jaunajai publikai, pabrėžė, jog jaunieji žiūrovai yra svarbūs, mes esam cool, ir čia nerasime pradvisusių naftalininių sprendimų).

Kūrėjai sau išsikėlė nemažą užduotį – operą padaryti įdomią ir šiuolaikišką moksleiviško amžiaus jaunimui. Ir taip sakau ne dėl stereotipiškos (ir šiaip jau iš dalies teisingos), kad jaunų žmonių dėmesį būtų sunku prikaustyti, ar apskritai sunkiau sudominti, o todėl, kad vien iš psichologinės pusės žiūrint, ypač paaugliai labai greitai gali pajusti netikrumą, dirbtinumą, perspaustą atlikimą scenoje. Toliau skaityti Opera „Jonas ir Greta” (rež. Gediminas Šeduikis) →

[interviu:] Komiksų autorė Miglė Anušauskaitė: „Kiekvienas komiksas reikalauja ir pastangų, ir frustracijos“

Kultūra (kt.)

Kai rašiau apie pirmąjį vilnietės komiksų autorės Miglės Anušauskaitės ziną „I have no teeth”, palinkėjau jai sukurti grafinę novelę. Nuo to laiko smalsiausieji išnaršė Miglės blogą, jos komiksais spėjo pasidžiaugti kultūrinio savaitraščio „Šiaurės Atėnai” skaitytojai bei „Literatūros ir meno” mylėtojai. Šiemet palinkėjimas išsipildė: Miglė su kolege Gerda Jord intensyviai pristatinėja komiksų knygą apie lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno nuotykius „10 litų komiksas”. O mes su Migle kalbamės apie tai, kaip jos gyvenime atsirado komiksai ir ką piešti – įdomiausia. Toliau skaityti [interviu:] Komiksų autorė Miglė Anušauskaitė: „Kiekvienas komiksas reikalauja ir pastangų, ir frustracijos“ →

Premjera: šokio spektaklis „6tas pirštas:” (chor. Rūta Butkus)

Teatras

Paskutinę sausio dieną Menų spaustuvėje buvo pristatyta Rūta Butkus šokio inscenizacijos premjera.

Gan teisinga, jog pati kūrėja šio pasirodymo nevadina spektakliu, labiau tiktų žodis performansas.

Kaip dabar jau yra tapę madinga, atlikėjai pasitiko žiūrovus scenoje ir pasirodymas prasidėjo vykstant žiūrovų suleidimui į salę. Scenos šone -išdidžiai stovėjo keturios, puošniai apsirengusios, pagyvenusio amžiaus damos, o scenos viduryje nerimastingai sukdama ratus ir mindžiukuodama vaikštinėjo pagrindinė veiksmo veikėja. Neabejotinai visų besirenkančiųjų dėmesys buvo patrauktas, kai viena iš vyresniųjų damų šokėjai įteikė plakimosi rimbą, kurį choreografė paprasčiausiai panaudojo pagal savo paskirtį.

Šokėjai ant galvos uždedamas šalmas, kuriuo kaip laisvės apribojimo simboliu neverta abejoti ir tada prasideda spektaklis-performansas, arba kitaip – šokis ir ilga ilga kančia scenoje.

Svarsčiau, ar mums, žiūrovams buvo sunkiau stebėti, ar jai vienai scenoje buvo sunkiau šokti. Toliau skaityti Premjera: šokio spektaklis „6tas pirštas:” (chor. Rūta Butkus) →

ADAM JOHNSON „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus”

Kultūra (kt.), Literatūra

4558e9602f6348bd9dfd24a8487a1058443a6850

Ir nepamirškite, piliečiai: draudimas stebėti žvaigždes tebegalioja.

Skaičiau ir sakiau sau: taip gali būti tik filmuose arba knygose. Arba Šiaurės Korėjoje. Taip yra Pulitzerio premija apdovanotoje Adamo Johnsono romane “Našlaičių prižiūrėtojo sūnus”. Taip totalitariškai. Taip antihumaniškai. Taip žiauriai. Taip groteskiškai. Taip skaudžiai. Taip mylinčiai. Taip nesveikai. Taip šiaurės korėjietiškai.

Adamas Johnsonas pagirtinai atliko namų darbus, tad jo tekstas kerta tiksliai ir negailestingai. Skaitytojas kartu su pagrindiniu knygos veikėju, Čiun Do, turi nepakartojamą galimybę įkišti nosį į šalies-kalėjimo našlaičių buitį, kartu su armijos kareiviais leisti dienas naktis drėgnuose bet kada galinčiuose užgriūti tuneliuose, išraustuose po demilitarizuota zona tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų, plaukti į Japoniją, kur pakrantėse lyg grybai “surenkami” vaikštinėjantys japonai, įsikūnyti į surūdijusio žvejų laivo, neturinčio nei gelbėjimosi valčių, nei gesintuvų, komandą, spjaudančią ant tavęs už tai, kad prieškariniu radio aparatu jūros viduryje bandai pagauti amžinų priešų, amerikiečių, pokalbius, nuskristi kaip korėjėčių delegacijos nariui į Teksasą ir galop pamatyti mylimiausiąją, kurios portretas ištatuiruotas tau ant krūtinės. Toliau skaityti ADAM JOHNSON „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus” →

Premjera: spektaklis „RUSIŠKAS SĄSIUVINIS” (rež. Olga Lapina)

Kultūra (kt.), Teatras

Dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė režisierė Olga Lapina paskutinėmis sausio dienomis Lietuvos rusų dramos teatre pristatė naujausią savo darbą – muzikinį, choreografinį spektaklį „Rusiškas sąsiuvinis”. Spektaklio pagrindas – iškilaus rusų kompozitoriaus ir etnomuzikologo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo vokalinis dainų ciklas, įkvėptas jaudinančios istorijos apie anksti mirusį paauglį, taip ir nesulaukusį moteriškos meilės potyrio, sukurtas 1964 m. ir pelnęs autoriui garbingus apdovanojimus bei tarptautinę šlovę.

Valandos trukmės spektaklyje regime fantaziją moteriškumo tema, kuriai atskleisti kūrėja pasitelkė aštuonias ciklo dainas, atliekamas įvairių sudėčių vokalinių grupių. Šiuolaikiškai į rusų folklorą pažvelgusio kompozitoriaus Valerijaus Gavrilino kūrinius atlieka keturiolika skirtingo amžiaus, skirtingų teatrinių mokyklų dramos aktorės. Akompanuojant fortepijonui jos įkūnija dainų tekstuose užkoduotus moters dvasinio pasaulio atspindžius. Pagrindinės herojės-vokalistės šiame spektaklyje nėra,- visos aktorės atlieka po savo solo partiją, tačiau jos labiau demonstruoja ne vokalo galimybes, o savo išskirtinumą, unikalumą, aktorinę meistrystę, gyvenimišką ir teatrinę patirtį, galiausiai sujungia visus balsus į vieningą moteriško ansamblio polifoniją. Kiekviena daina suvaidinama kaip jaudinanti draminė novelė. Kiekvienai dainai sukurta savita stilizuota choreografija. Toliau skaityti Premjera: spektaklis „RUSIŠKAS SĄSIUVINIS” (rež. Olga Lapina) →