Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

[flashback:] ŽYGIMANTO AUGUSTO IR BARBOROS RADVILAITĖS LEGENDA: miuziklas arenoje – brangiausias, bet ar tiek pat vertingas?

Muzika, Teatras

IMG_2706Visada labai skeptiškai žiūriu į masinius miuziklus arenose. Kadangi arenos paskirtis yra stebėti krepšinio rungtynes, na gal ir kokį garsenybės koncertą paklausyti ar pažiūrėti, todėl su miuziklais man žodis „arena” nesiderina nors tu ką.

Tai, kad apie šį „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda” miuziklą bent jau viena ausimi, gruodžio mėnesį buvo girdėjusi didžioji dauguma, o bilietai dar ir dabar į ateinančius renginius, parduodami gan aktyviai, reikėtų paploti reklaminei kompanijai.

Daug kur buvo rašyta, kad tai brangiausias visų laikų miuziklas Lietuvoje. Na, jei jau miuziklą imsime vertinti pagal jam pastatyti išleistų pinigų kiekį, tai kur tada dingsta visa miuziklo, kaip meno ir pramogos kūrinio prasmė? Kita vertus, gal per daug sliekų nereikėtų kapstyti, juk tokio pobūdžio renginys ir yra statomas didelei auditorijai. Tikslą parduoti visus bilietus stengiamasi įgyvendinti kaip reikiant (gruodį, paskutinę dieną prieš renginį juos pardavinėjo su 50 procentų nuolaida).

Kadangi pagrindinių vaidmenų atlikėjų pora šmėžavo visose miuziklo afišose, akivaizdu, jog jie ir pritraukė tą masę, atėjusią į areną. Dėl šios priežasties bent jau aš juos stebėjau pro padidinimo stiklą. Toliau skaityti [flashback:] ŽYGIMANTO AUGUSTO IR BARBOROS RADVILAITĖS LEGENDA: miuziklas arenoje – brangiausias, bet ar tiek pat vertingas? →

MARGUERITE DURAS „Užtvara nuo vandenyno”

Literatūra

Praėjusiais metais  Marguerite Duras (1914-1996) šventė gimimo šimtmetį, kuris įtrauktas į UNESCO atmintinų sukakčių sąrašą. Ta proga ir nusprendžiau pabandyti šviežiai išleistą, iš prancūzų kalbos mylimos vertėjos Violetos Tauragienės verstą romaną „Užtvara nuo vandenyno”. Nors Duras šį pirmąjį savo autobiografinį romaną parašė dar būdama septyniolikos metų, jis tik per plauką negavo Gonkūrų premijos, kurią rašytoja vis dėlto užsitarnavo vėliau, už kitą, bene garsiausią savo kūrinį – „Meilužis”.

Romano „Užtvara nuo vandenyno” veiksmas vyksta jūros pakrantėje įsikūrusiose ryžių plantacijose. Autorės alter ego, jauna mergina Suzana, pasakoja apie savo paauglystę Indokinijoje 1920 metais, kur gyveno su mama ir vyresniuoju broliu Žozefu.

Suzanos tėvai emigravo į Indokiniją 1899 metais, pavilioti vyriausybės pažadų lengvai praturtėti. Tėvas mirė netrukus po Suzanos gimimo, o motina Toliau skaityti MARGUERITE DURAS „Užtvara nuo vandenyno” →

[esė:] Robotas – irgi žmogus?

Kultūra (kt.), Muzika

robots

Šiais laikais muzikos samprata tikrai nėra vienalytė – labiau ji yra subjektyvi. „Dainuojantys“ mikrobai, sonifikuotos orų prognozės, katė ar šuo grojantys pianinu – visą tai galima traktuoti kaip tam tikrą muzikinę išraišką. Tačiau kas šiais laikais yra atlikėjas? Ar tiesiog tas, kuris atlieka, ar tas, kuriam reikėtų kelti daugiau kriterijų, kuriais remiantis būtų galima suteikti subjektui atlikėjo vardą?

Remiantis internetiniais žodžių žodynais, daugeliu atveju nurodoma, jog atlikėjas – tai „tas, kuris atlieka“. Tačiau šiose definicijose nėra tiksliai įvardinta ar tai būtinai turi būti gyvas bei mąstantis subjektas. Tad galima iškelti dar vieną ganėtinai keblų klausimą: ar šiais robotikos bei dirbtinio intelekto laikais gali robotas tapti atlikėju? Kaip pavyzdį paimkime muzikinę grupę pavadinimu „Z-Machines“, kurią sudaro… trys robotai – gitaristas su 78-iais pirštais (March), būgnininkas su 22-ejomis rankomis (Ashura) bei klavišininkas, kuris liečia klavišus lazeriu (Cosmo). Toliau skaityti [esė:] Robotas – irgi žmogus? →

Premjera: šokio spektaklis „STIKLO SODAI” (rež. Aira Naginevičiūtė)

Kultūra (kt.), Teatras

Praeitą savaitę Menų spaustuvėje į premjerą pakvietė šokio teatras AIROS – apie būtį šiapus ir anapus kalbėjo naujasis šokio spektaklis “Stiklo sodai”.
Užauginusi ne vieną Lietuvos šiuolaikinio šokio atlikėjų kartą režisierė Aira Naginevičiūtė „Stiklo sodams” pasirinko šokėjus, kurie kūno judesiais geba perteikti vidinį pasaulį, apnuoginti žmogaus esmę: scenoje savus pasaulius demonstravo bene didžiausi Lietuvos šiuolaikinio šokio talentai – Rūta Butkus, Goda Laurinavičiūtė, Gytis Ivanauskas, Erika Vizbaraitė. Naginavičiūtė, kurdama choreografiją, artimą Lietuvos metaforinio teatro tradicijai, neretai bendradarbiauja ir su aktoriais – „Stiklo soduose” matome ir aktorių Valentiną Novopolskį, įkūnijantį vieną iš personažų.

Prisipažinsiu, jog nesu didelė šiuolaikinio šokio žinovė ir, nors neaplenkiu mūsuose rodomų garsiausių šokio spektaklių ar vieno kito šiuolaikinio šokio festivalių metu atvežtinių kūrėjų darbų, vis tiek laikau save diletante šioje srityje. Tad mano įspūdžiai iš „Stiklo sodų“ bus tik eilinio žiūrovo nuomonė, be didelių pretenzijų į rimtas šio spektaklio refleksijas. Toliau skaityti Premjera: šokio spektaklis „STIKLO SODAI” (rež. Aira Naginevičiūtė) →

JOHN BURDETT „Bankoko 8”

Kultūra (kt.), Literatūra

burdett_bankoko8_72max

Dharmos mokymas mums aiškina apie visų reiškinių laikinumą, tačiau neįmanoma būti pasirengus prarasti reiškinio, kurį myli labiau nei save patį.

The Rough Gide kelionių giduose būna ir skyrelis, kuriame sudėtos geriausios šalį padedančios pažinti knygos. Tiek pažintinės, tiek grožinės. Tarp Tailandą pristatančio kelionių gido puslapių yra ir Johno Burdetto trileris „Bankoko 8”, kurį (taip jau neatsitiktinai sutapo) pradėjau dar neišlipęs iš lėktuvo Suvarnabhumi oro uoste. Nepavyko iš Burdetto Bankoko ištrūkti ir klajojant po realųjį miestą – knygos puslapiai tirpo tiek keliaujant taksi, tiek sėdint tvankiuose gatvės restoranuose, tiek kondicionuojamuose viešbučio kambarėliuose. Pakeleivė net ne juokais ėmė pykti ir burbėti kažką iš serijos: „ar tu čia atvažiavai knygą paskaityti, ar šalį pamatyti”. O aš iki šiol nejaučiu jokio apmaudo dėl kelių neapžiūrėtų architektūros šedevrų, nes skaityti „Bankoko 8” Bankoke yra dvigubas kaifas. Tai darę turėtų suprasti mane. Toliau skaityti JOHN BURDETT „Bankoko 8” →

VALDAS PAPIEVIS „Vienos vasaros emigrantai”

Kultūra (kt.), Literatūra

Yra miestų, kuriuose gimstame, yra miestų, į kuriuos studijuot išvažiuojame, yra miestų, iš kurių išsikraustome ir į kuriuos įsikraustome, yra miestų, kuriuose gyvena mūsų draugai, yra miestų, kuriuose mes neturime nė vieno pažįstamo, yra miestų, kuriuos mes per atostogas su kelionių vadovais aplankome, yra tokių, į kuriuos niekada nenuvyksime ir kuriuos pažinsime tik iš žemėlapiuose pažymėtų vardų, – yra mums artimesnių ir visai svetimų miestų, yra begalės visokių miestų, kuriuose gyvena įvairių spalvų, įvairiomis kalbomis šnekantys žmonės, ir tarp tų tūkstančių, dešimčių tūkstančių miestų yra vienui vienas, vienintelis miestas, kuris yra tavo, kurį susirasti – tai susirasti save  (p. 382–383). Toliau skaityti VALDAS PAPIEVIS „Vienos vasaros emigrantai” →

Premjera: spektaklis „Biografija: Vaidinimas” (rež. Gintaras Varnas)

Kultūra (kt.), Teatras

vaidinimas-spektaklis_teatro_top-pataisytaKauno dramos teatre, metams einant į pabaigą, prieš pačias šventes, Gintaras Varnas pristatė premjerą pagal Max Frisch pjesę. Ši pjesė Kauno dramos teatro sienoms yra žinoma iš to paties pavadinimo 1978-ųjų metų spektaklio. Daug kur pristatoma, jog taip kuriama šio sezono Kauno dramos teatro koncepcija „Istorija naujai”. Kaip čia yra iš tikrųjų, ko gero tik pats G. Varnas galėtų atsakyti.

Dviejų veiksmų dramos pagrindiniam veikėjui profesoriui Kiurmanui (vaid. Dainius Svobonas) suteikiamas šansas savo gyvenimą pradėti iš naujo ir tokiu būdu pakeisti savo biografiją, pergyventi (ar tiksliau pervaidinti) tai, kas jo manymu, yra nepasisekę. Keliami egzistenciniai klausimai: O kas būtų, jei viskas būtų buvę kitaip? Kur mano gyvenimas būtų dabar? Ar tikrai, mes turėdami galimybę grįžti į vieną ar kitą savo gyvenimo situaciją, būtume pajėgūs priimti kitokį sprendimą? Toliau skaityti Premjera: spektaklis „Biografija: Vaidinimas” (rež. Gintaras Varnas) →

MANTVYDAS LEKNICKAS „Kniedytos mintys”

Literatūra

„..Kai pašto dėžutėje randi voką,
kurio siuntėjas nepasirašė –
geriausia akimirka sužinoti,
iš ko jo labiausiai lauki…”

Siuntinys su šia knyga buvo kaip tik tai, ko laukiau kelias pastarąsias savaites, o sulaukusi apsidžiaugiau kaip maža mergaitė, atradusi po egle kalėdinę dovaną. Nors pirmoji Mantvydo Leknicko eilėraščių knyga „Kniedytos mintys” labiau tiktų Valentino dienai, nei Kalėdoms, bet galiu užtikrinti, kad kiekvieną šios knygos puslapį galima kasdien versti vietoj Advento kalendoriaus lapelio, kiekvienas naujas eilėraštis bus šimtą kartų saldesnis, nei kalendoriuje rastos šokolado plytelės.

Socialiniame tinklalapyje „Facebook“ dešimtis tūkstančių (šiuo metu virš trisdešimt tūkstančių) gerbėjų iš proto savomis eilėmis varantis Mantvydas Leknickas prieš keletą savaičių be jokios leidyklos pagalbos išleido pirmąją knygą. Tiesa, per septynias dienas internetu buvo išpirktas visas tiražas – 1200 knygų. Reklamos agentūroje dirbantis vaikinas, kuriam rašymas yra hobis, nė iš tolo nesitikėjo tokio populiarumo.

Knygoje „Kniedytos mintys“ sudėti ne tik jau internete publikuoti eilėraščiai, bet ir dar niekur neskelbti, pačiam autoriui patinkantys kūriniai. Toliau skaityti MANTVYDAS LEKNICKAS „Kniedytos mintys” →