Ankšta Vilniaus Kongresų rūmų scena, anot scenografo Marijaus Jacovskio, yra kiekvieno scenografo košmaras. Tačiau išbandymą M. Jacovskis išlaikė, kaip ir visa Vilnius City Opera komanda, artėjant šventėms žiūrovams padovanojusi Giuseppe Verdi operą Trubadūras. Tad gruodį Kongresų rūmų sceną okupavo niūrios uolų imitacijos, o jose kamavosi jausmingi operos personažai. Toliau skaityti [opera:] TRUBADŪRAS (rež. Dalia Ibelhauptaitė, 2014)
Vakar sausakimšoje kino teatro salėje įvyko režisierės Linos Plioplytės filmo „Amžinai stilingos” (orig. „Advanced style”) premjera. Prisipažinsiu, laukiau šio filmo ir sulaukusi nė kiek nenusivyliau, priešingai – rekomenduoju jį pamatyti visoms Lietuvos panelėms, moterims, damoms, visoms be jokio amžiaus cenzo, nes tai įkvepianti juosta apie gyvenimo teatrą, kuriame stilingai atlikti pagrindinį vaidmenį niekada ne vėlu. Net tada, kai tau daugiau nei devyniasdešimt.
Lina Plioplytė į Ameriką išvažiavo laimės ieškoti prieš gerą dešimtmetį ir jau šešerius metus gyvena Niujorke. Nors Lina studijavo žurnalistiką (čia ir ten), trauka filmavimui ir montavimui paėmė viršų. Stilingąsias močiutes filmui Linai padėjo atrasti bičiulis fotografas Ari Sethas Cohenas, kuris jas fotografuodavo Niujorko gatvėse ir nuotraukas talpindavo į tinklaraštį. Sužavėta garbingo amžiaus moterų charizma, elegancija, stiliaus pojūčiu (Cohenas nuotraukoms rinkdavosi modelius ne jaunesnius kaip 50 metų) Lina nusprendė idėją perkelti į kino juostą. Keletos minučių filmukai patalpinti Youtube sulaukė didžiulio susidomėjimo, tad režisierė nepabūgo imtis pilnametražės juostos, kur išsamiau atskleidžia šių žavingų moterų požiūrį į pasaulį ir gyvenimo būdą. Toliau skaityti [kino teatre:] AMŽINAI STILINGOS (rež. Lina Plioplytė, 2014)
Jau pats laikas pakuoti dovanas. Ir tas posakis „knyga – geriausia dovana” man prieš šventes atrodo tinkamiausias. Nors po kai kurių knygų norisi posakį sušiuolaikinti prie „knygos” pridedant „elektroninė”: laikyti rankose sunkų tomą menkas patogumas, net kai tekstas – vienas malonumas. Tokia sunki ir maloni yra ir ką tik pasirodžiusi Nobelio laimėtojos Doris Lessing knyga „Auksiniai užrašai”.
Auksiniai užrašai (angl. Golden Notebook) – emancipuotos šiuolaikinės moters romanas: švytintis nuoširdumu ir aistra, kupinas gyvenimo pilnatvės paieškų. Jame atskleidžiamas aštriabriaunis vidinio žmogaus pasaulio grožis ir jo skilimas, žaidžiama politiniais kontekstais, dažnai neįtikėtinai sutampančiais su pastarųjų dienų pasaulinėmis kolizijomis. Romane ryškios seksualumo ir moterų (ne)laisvės linijos, kurios knygai pasirodžius 1962-aisiais tapo rašytojos kūrybine vėliava.
Romanas susideda iš penkių pasakojimo linijų. Pirmiausia tai realistinis pasakojimas apie rašytoją Aną Vulf ir jos lengvabūdiškus ar gilius santykius su {buvusiais} vyrais, {esamais} meilužiais, {amžinais} vaikais. Rašytoja skirtinguose užrašų sąsiuviniuose įdėmiai stebi ir fiksuoja gyvenimą: juodieji užrašai – asmeninė Anos patirtis Afrikoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu; raudonieji – politinės jos veiklos užrašai; geltonieji – Anos rašomas romanas apie painiausias ir intymiausias meilės peripetijas; mėlynieji – skvarbūs pačios Anos jausminio pasaulio įrašai. Galiausiai jie susipindami susibėga į paskutinę – auksinių užrašų – dalį. Daugiau… Toliau skaityti NAUJOS G.EROS KNYGOS [2014, lapkritis]
Žinai ką… Ok, neslėpsiu – laukiau ketvirtosios ciklo knygos, laukiau, sulaukiau, perskaičiau, ne per naktį, ne per dvi, bet perskaičiau. O dar nebaigus skaityti, kur tau nebaigus, net neįpusėjus, jau norėjau kišti Martinui į šikamąją sieroje išvoliotą kuolą ir padegti.
Po velnių, po Kitų ir kitokių padarų, taip negalima!!!
Negalima parašyti pustrečio šimto puslapių prologą, o po pusseptintšimtojo pabaigti viską pačioje įdomiausioje vietoje. Ir kas pasakys, kad “Varnų puota” yra ne tokia? Būtent tokia – tik įtraukia ir tuoj užraukia. Bet ir tai tik viršūnėlės, nes šaknelės, pasėtos barzdotojo dėdės iš Amerikės, yra tos, jog šioje dalyje “už kadro” lieka Tirionas. Įsivaizduojat? Pats bjauriausias, kipšiausias ir fainiausias personažas nė karto neišeina į sceną. Taip pat vos šmėsteli Jonas Snou su visais Sienos įvykiais, nepasirodo nė Stanis su Melisandra, nė Daneiris su drakonynu, nė Branas su jį nešančia ir lydinčia šaika. Dėl pastarojo širdį neskauda – vis tiek jų betikslis bastymasis jau pabodo, bet dėl Kipšo ir Sienos peripetijų nebūties “Puotoje”, tai buvo juodas pyktis apėmęs. Toliau skaityti GEORGE R.R. MARTIN „Varnų puota”
Įprastai G. apžvelgiame grožinę literatūrą, bet šįkart noriu padaryti išimtį ir pristatyti konsultacinio, praktinio pobūdžio Roberto Pogorelio knygą „Mokėk keliauti”. Išimtį darau ne todėl, kad paprašė leidykla ar pats knygos autorius. Tiesiog noriu atkreipti dėmesį į, mano manymu, tikrai puikią knygą tiems, kurie dėl įvairių sumetimų keliones organizuojasi patys ar norėtų tai pradėti daryti ateityje. Gausus būrys, susirinkęs į šios knygos pristatymą, vos tilpo salėje ir dar kartą įrodė, kad vis daugiau žmonių trokšta tapti savo kelionių šeimininkais, o ši knyga yra kokybiška meškerė jų rankose, padėsianti susigauti reikiamą žuvį.
Asmeniškai pažįstu Robertą ir žinau, kad jis tikrai aistringas keliautojas, pabuvojęs apie 50 skirtingų šalių, daugelyje jų lankęsis ne po vieną kartą, bet prisipažinsiu, kad pamačiusi anonsą apie knygą, „tapsiančią vinimi į kelionių agentūrų karstą”, šyptelėjau. Suabejojau, ar tikrai galima jo knygoje rasti kažką daugiau, negu plačiuose interneto vandenynuose. Dvejojau ir dėl to, ar ši knyga turi ilgą galiojimo laiką, nes panašaus pobūdžio informacija greitai kinta ir ji labiau tinkama skelbti keliautojų tinklaraščiuose (ką dauguma ir daro), nei knygose. Bet… perskaičiau „Mokėk keliauti” ir supratau, kad tai nėra eilinis bandymas iš nieko „užsikalti babkių” (autorius dirba Europos parlamente ir tikrai artimiausiu metu neketina pasekti Makaliaus pėdomis, – įkurti kelionių organizatoriaus ar konsultanto agentūrą). Tiesiog, šis bičas turi sukaupęs neeilinę patirtį, praktinių žinių bagažą ir ši knyga – ne tik tobulas keliavimo pradžiamokslis, bet ir patarimų lobynas pažengusiems keliautojams. Toliau skaityti ROBERTAS POGORELIS „Mokėk keliauti”
„Saugumo stoka – štai kas verčia mąstyti“
Būtent šia, kaip kertine, mintimi režisierius Vidas Bareikis rėmėsi statydamas naująjį spektaklį „Kaligula”, kuris šią savaitę buvo pristatytas Vilniaus publikai. Pasak jaunojo režisieriaus, šis Camus sakinys puikiai apibūdina ne tik garsųjį istorijos veikėją Kaligulą, bet ir patį teatrą bei šiuolaikinę visuomenės laikyseną.
A. Camus „Kaligula” laikoma viena įspūdingiausių bei intelektualiausių XX amžiaus pjesių. Lietuvoje tai jau trečiasis pjesės perkėlimas į teatro sceną. 1983-iaisiais Lietuvą sukrėtė Kauno dramos teatre režisieriaus Jono Vaitkaus pastatytas spektaklis „Kaligula”, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Valentinas Masalskis. Iki šiol sklando legendos, kad tai vienas įsimintiniausių šio aktoriaus vaidmenų, kuriuo mūsų kartai jau nebeteko pasidžiaugti. Po dvidešimties metų šią pjesę Jaunimo teatre prikėlė Ignas Jonynas su Rolandu Kazlu pagrindiniame vaidmenyje. Dabar, po dešimtmečio, turime trečiąjį bandymą – Vido Bareikio „Kaligulą”. Toliau skaityti Premjera: spektaklis „KALIGULA” (rež. Vidas Bareikis)
Muzika – tai viena iš meno formų. Kaip ir daugelis kitų meno formų, muzika sukelia tam tikrą afektą – gali priversti kažką jausti, apie ką nors susimąstyti arba tiesiog pasvajoti. Tačiau neabejotinai kyla klausimas – ką mes laikome muzika? Ar tiesiog tam tikrą dainą/kūrinį, kuris mūsų vidinį pasaulį priverčia suspurdėti? O gal tiesiog atitinkamą garsų derinį, įformintą atitinkamoje terpėje? Taip pat reiktų paminėti, jog šie iškelti klausimai tinka tik vakarų kultūrai, nes, tarkime, Inuitų bei Šiaurės Amerikos indėnų kalbose, taip pat ir keliuose Afrikos regionuose, tiesiog nėra tokio termino kaip muzika. Toliau skaityti [esė:] Ar mikrobai gali „dainuoti“?
Nes žmogus kartkartėmis pamato, kad vaikai už jį daugiau nutuokia. Bet jis nenori šito pripažinti tol, kol vaikams ima barzdos želti. O kai jiems ima barzdos želti, laiko nebeturi, nes nežino, ar bepavyks kada grįžti į tuos laikus, kai, barzdoms dar nepradėjus želti, buvo tokie nuovokūs, todėl tuo metu jis jau nesibijo pripažinti žmonėms, kurie, kaip ir jis pats, rūpinasi tuo, kuo rūpintis neverta, kad jis toks, koks yra. (p. 122)
***
Jaučiuosi it imirkusi sėkla, šėlstanti karštoje akloje žemėje. (p. 59)
Kai aš kartais ilgas valandas kamuojuosi su blankokais romanais, galvon šmėsteli nepadori mintis, jog aš daugiau laiko sugaištu tas knygas skaitydama negu autoriai – jas rašydami. Užtat po tokių nykumų pasiėmus gerą kūrinį, Williamą Faulknerį pavyzdžiui, skaitymas vėl tampa pasiutusiai maloniu nuotykiu. Toliau skaityti WILLIAM FAULKNER „Kai aš gulėjau mirties patale”