Temos Archyvai: Teatras

Paryžiaus katedra (rež. Ramūnas Marcinkus, 2009 01 03, balsas.lt klubas)

tekstas Justino Žilinsko

Choreografė: Vesta Grabštaitė, dailininkas: Aurimas Vosylius, šviesos dailininkas: Marius Selevičius, garso režisierius: Valdas Karpuška

Pirmiausia – ačiū Vilniaus universalinei parduotuvei, kuri leido išlošti bilietą į šį miuziklą. Pats eiti vis norėjau, bet neprisiruošdavau ir net šiek tiek sąmoningai vengiau – mat esu matęs prancūzišką pastatymą. Kiek mačiau iš pernai filmuoto lietuviško ir girdėjau atsiliepimų – įspūdis buvo labai vidutiniškas. Bet dabar pamačiau, tiesa, kamerinį variantą, Forum Palace balsas.lt klube (buv. Galaxy), ir ne „žvaigždine“ atlikėjų sudėtimi. Bet…

Eidamas sau pasakiau: mėginu atsiriboti nuo to, ką žinau. Mėginu žvelgti į viską naujai. Pavyko? Tik iš dalies. Tad ir paknebinėsiu lietuvišką „Notre Dame de Paris“ (muz. Richardo Cocciante, libr. Luc Plamondon) versiją. Detaliai.

Atlikėjai. Toliau skaityti Paryžiaus katedra (rež. Ramūnas Marcinkus, 2009 01 03, balsas.lt klubas) →

Muzikinė utopija „ZUIKIS PLEIBOJUS” @ Lietuvos rusų dramos teatras, 2009-12-17

Muzikinės utopijos „Zuikis Pleibojus“ pristatymas Lietuvos rusų dramos teatre jau įvyko. Taip legendinė „Antis“ ruošiasi paminėti savo 25 metų jubiliejų, kuris, matyt, iš tikrųjų bus tik kitąmet, gi „Anties“ pradžia buvo 1985-aisiais.

„Zuikis Pleibojus“ turi savyje muzikos, kiek mažiau aptikau utopijos, nors akivaizdu, kad užmojo būta didžiulio. Į dviejų valandų vyksmą su pertrauka sumiksuota gyvai atliekama muzika ir teatro elementai (režisierius Jonas Vaitkus), aplipinti šiuolaikinio meno blizgučiais – vaizdo projekcijomis, erdviniu garsu iš įrašo ir Sandros Striaukaitės žavingais kostiumais. Matyti, kad į projektą sumerkta daugybė pinigų ir pastangų.

Kiek sudėtinga teigti, kad viskas buvo silpnoka, vidutiniška ar labai stipru. Utopijoje neišgirsite nei vieno senojo „Anties“ kūrinio, visos kompozicijos specialiai sukurtos „Zuikiui Pleibojui“, tad be per radijo stotis leidžiamos „Aš pasitaisysiu“ nežinojau ko tikėtis ir laukti. Ir nors pirmas įspūdis lieka daugiau kritiškas Toliau skaityti Muzikinė utopija „ZUIKIS PLEIBOJUS” @ Lietuvos rusų dramos teatras, 2009-12-17 →

Knyga. SAMUEL BECKETT „Teatras”

Visi gimsta kvaili. Kai kurie tokie ir lieka.

(iš „Belaukiant Godo“)

Septyniolika dramų apie kurias būtų galima parašyti septyniolika puslapių, bet argi kas juos skaitytų? Tad bandysiu apibendrinti.

Visų pirma, tai – Samuelis Beckettas. Tad čia daug dvasinių ir fizinių luošių, gyvenimo pabaigos akivaizdų, egzistencinės beprasmybės, pasąmonės srauto beryšybių, ne kiekvienam mirtingajam įkandamų simbolių, erdvės ir laiko transcendencijos. Po trilogijos rašytojas jau žinomas, tačiau paliekamo įspūdžio stiprumas lieka ne ką mažesnis.

Visų antra, rinkinio „Teatras” išsamumui trūksta dar kelių dramų (Come and Go (1965), Breath (1969), A Piece of Monologue (1980) ir kt.), nebent neįdėtąsias galima būtų priskirti ne draminiam žanrui, kuo, žinant autorių, giliai abejoju. Žinoma, absurdo klasika sunkiai pasiduoda konkrečiam žanrui, menką teatro mylėtoją sunku būtų įtikinti, kad kai kurias pjeses apskritai įmanoma pastatyti teatre. Tuo tarpu džiugu, kad keletas rinkinio kūrinių, kaip skelbia knygoje pateikta informacija, buvo statyti ir Lietuvoje, pavydu jas mačiusiems ir šiek tiek pikta, kad didžiausias dėmesys skiriamas tik pagrindiniam šedevrui „Belaukiant Godo“ Toliau skaityti Knyga. SAMUEL BECKETT „Teatras” →

Nebus teatro, nebus ir koncerto – „NO THEATRE“, „NO CONCERT“!

Šiuo teiginiu galima pradėti kalbą apie naują reiškinį Lietuvos kultūros padangėje. „NO THEATRE“ – tai devynių teatro „Utopia“ aktorių, iš G. Varno vadovaujamo LMTA magistrantų kurso, iniciatyva sukurtas judėjimas, gimęs ne pačiu geriausiu Lietuvos teatrinio gyvenimo laikotarpiu. Sunkėjanti finansinė bei dvasinė padėtis šalyje lemia teatro merdėjimą bei salių tuštėjimo metą.

Atotrūkis tarp komercinio bei alternatyvaus teatro, turinčių atsverti vienas kitą, tapo kaip niekada didelis. Taigi, „NO THEATRE“ nutarė pasiūlyti tam alternatyvą ir patys išeiti į gatves, teatrus bei žmonių namus, pažinti, rasti ir mėginti suprasti šių dienų teatro žiūrovą bei užmegzti ryšį su juo. 
Viena iš akcijų buvo surengta Nacionalianiame dramos teatre prieš A.Večerskio spektaklį „Meilė pagal grafiką”, iš kur buvo gražiai išprašyti pačio teatro vadovo:

httpv://www.youtube.com/watch?v=EkqMVoYxsOg

Toliau skaityti Nebus teatro, nebus ir koncerto – „NO THEATRE“, „NO CONCERT“! →

Cezario grupės „Pasikėsinimai” + interviu su trupe + galimybė laimėti kvietimus

Pasikesinimai 23m

Vienos dalies spektaklis geriesiems reklamos kūrėjams

Režisierius Cezaris Graužinis
Kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė
Kompozitorius Martynas Bialobžeskis
Vaidina: Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas,
Vytautas Kontrimas, Vilma Raubaitė, Julius Žalakevičius

Lapkričio 17d. 19.00 val. Menų spaustuvėje, Juodojoje salėje.

Martino Crimpo PASIKĖSINIMAI – tai drąsus dramaturginis eksperimentas. Čia nėra tradicinio siužeto, nėra ir personažų, kurie pasirodo scenoje. Pjesė padalinta į 17 skirtingų scenarijų, kuriuose įvairiapusiškai vaizduojama neegzistuojanti herojė Anė – mūsų dienų pasaulio tragedijų, baimių, troškimų ir bandymų jį pakeisti įsikūnijimas. Pjesė yra ir bandymas suvokti šiandieninio jauno žmogaus maišto prieš jį supantį pasaulį priežastis ir priemones. Neegzistuojančią Anę apibūdinantys pašnekesiai primena tai gatvės pokalbį, tai konferencijos diskusiją, tai reklamos transliaciją. Žmonės domisi Anės gyvenimu, nes „Tai kelia gyvybiškai svarbius klausimus apie pasaulį, kuriame gyvename“. Anė yra ir skirtingų scenarijų personažas, ir realus asmuo, keršijantis pasauliui už sugriautus idealus ir „už mirtiną pasaulio neteisybę“.
„Cezario grupės“ spektaklis PASIKĖSINIMAI yra 2005 metais sukurtas įdomiausių pastarųjų metų jaunųjų lietuvių teatro menininkų kūrybinis iššūkis. Penki aktoriai, kuriems vadovauja režisierius Cezaris Graužinis, toliau tyrinėja „vaizduotės teatro“ galimybes, pagrįstas principu, jog spektaklis vyksta ne scenoje, bet žiūrovų vaizduotėje. Pasitelkusi novatoriškai minimalias aktorinės vaidybos priemones, „Cezario grupė“ manipuliuoja žiūrovų vaizduote, ištrindama ribą tikrovės ir fikcijos. Toliau skaityti Cezario grupės „Pasikėsinimai” + interviu su trupe + galimybė laimėti kvietimus →

Šokis kaip ritualas – Loros Juodkaitės ir Valentino Masalskio „Sibilė“ + kvietimas 2 asm.

Lapkričio 29 d. šokėja ir choreografė Lora Juodkaitė Menų spaustuvė scenoje darsyk sušoks spektaklį „Sibilė“, kurį praeitų metų paskutinę dieną pirmą kartą pristatė Vilniaus publikai. Po to sekė intensyvūs metai – dviejų spektaklių kūrimas su skirtingomis trupėmis Prancūzijoje ir nesibaigianti virtinė gastrolių po garsiausius Europos teatro festivalius, įskaitant ir Avinjoną, Paryžių bei Atėnus.

Iš visų kelionių Lora į Lietuvą grįžta kaip į namus – su meile ir naujomis kūrybinėmis idėjomis. Ir, žinoma, kaip visada – asketiškai atsiduodama menui, kurį vadina savo šventa tarnyste. Kaip tik todėl ir spektaklis „Sibilė“, šokėjos beveik metus išnešiotas, toks autentiškas ir stiprus. Spektaklio siužetinė gija paremta dviem šaltiniais: graikų mitologijos sibilėmis ir švedų rašytojo Pero Lagerkvisto romanu „Sibilė“.

Graikų sibilės – moterys, apdovanotos pranašystės galiomis, pasak mitų, buvo atskiriamos nuo išorinio pasaulio. Jos privalėjo paklusti griežtoms asketiško gyvenimo taisyklėms, nes tik tokiu būdu, per maldą ir ritualą galėdavo patekti į vidinį transą – lytinį aktą su dievais, kuomet joms būdavo perduodama svarbi informacija. Tačiau perkeldami į sceną mitologinę žynę, spektaklio kūrėjai perima P. Lagerkvisto nuodėmingos ir atgailaujančios Sibilės, pamilusios vyrą ir pagimdžiusios jam kūdikį, istoriją. Nuodėmė ir akistata su dievu – atstumtos sibilės atgaila ir teismas – sudaro pagrindą spektakliui. Abu šaltinius jungia asmeninė Loros patirtis ir savo, kaip menininkės, misijos išpažinimas. Toliau skaityti Šokis kaip ritualas – Loros Juodkaitės ir Valentino Masalskio „Sibilė“ + kvietimas 2 asm. →

Jono Jurašo spektaklis „DVEJONĖ”

Naujosios dramos akcijos’09 rudens programoje sėkmingai parodytas režisieriaus Jono Jurašo spektaklio eskizas pagal garsaus amerikiečių scenaristo ir dramaturgo John Patrick Shanley pjesę „Dvejonė“ (Doubt) įgavo tęsinį.  Lapkričio 15 d. Vilniaus mažajame teatre bei lapkričio 29 d. Kauno dramos teatre įvyks spektaklio premjeriniai rodymai. Pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai Eglė Mikulionytė ir Povilas Budrys. Taip pat vaidina jauni aktoriai Vaida Būtytė, Simonas Lindešis ir Oneida Konsunga. Spektaklio prodiuseris – „Audronio Liugos produkcija“. Partneriai – Vilniaus dailės akademija ir Valstybinis Vilniaus mažasis teatras.

Pjesė  Doubt 2005 metais pelnė prestižinį Pulitzerio apdovanojimą ir žurnalas The Time ją pavadino Metų pjese. 2008 metais pagal šią pjesę pats jos autorius John Patrick Shanley sukūrė filmą Doubt (nominacija Oskaro apdovanojimui). Pjesėje aštriai kalbama apie vertybių krizę dogmomis paremtoje bažnytinėje bendruomenėje. Tačiau jos problematika yra neabejotinai platesnio pobūdžio ir apima šiuolaikinės visuomenės problemas. John Patrick Shanley ieško atsakymo į klausimą, kur glūdi visuomenės moralinės krizės priežastys? Toliau skaityti Jono Jurašo spektaklis „DVEJONĖ” →

R. Kazlas debiutuoja su nauju spektakliu „PALATA”

Vasarą pajūryje sutiktas R. Kazlas kaip tik ruošėsi koncertui, kuriame turėjo skaityti V. Šimkaus eiles, ir tik kukliai užsiminė apie pasiūlymą Kauno dramos teatre režisuoti spektaklį. Talentingasis aktorius jau išbandė režisieriaus amatą statydamas monospektaklį pagal V. Šimkaus eiles „Geležis ir sidabras“ ir sulaukė teatralų ir žiūrovų pripažinimo, tad nieko nuostabaus, kad teatro vadovas nepabijojo į šio rankas patikėti savo aktorių komandą ir besiskleidžiantį naująjį režisūrinį talentą išnaudoti stambesniu mastu.

Kai prieš porą savaičių vėl susitikom R. Kazlą sendaikčių turguje, beieškant  rekvizito savo naujam darbui, jau galėjom neabejoti, kad visgi iššūkis priimtas ir premjera greitai įvyks. Tad, kuo gi nustebins R. Kazlas šį kartą, skaitykim toliau… Toliau skaityti R. Kazlas debiutuoja su nauju spektakliu „PALATA” →