Lapkričio 5 ir 6 d. „Menų spaustuvėje“ bus parodyti „Audronio Liugos produkcijos“ spektakliai „Juodvarnis“ ir „Muzika 2“. Nors abu yra sukurti pagal skirtingų autorių pjeses, juos sieja daug kas bendro. Abiejuose pasakojama dviejų žmonių meilės ir išsiskyrimo istorija, tampanti jaudinančia atgimstančių jausmų drama. Abiejuose vaidina ryškūs skirtingų kartų aktoriai. Ir abiejuose minimaliomis teatro priemonėmis siekiama betarpiško aktoriaus ir žiūrovo ryšio.
Organizatoriai informavo, kad į šiuos spektaklius galima įsigyti abonementą, tuomet abu spektaklius būtų galima pamatyti už mažesnę kainą, nei perkant bilietus į kiekvieną atskirai.
Na trumpai papasakosime apie abu ir po kiekvienu iš jų rasite konkursus kvietimams laimėti. Toliau skaityti Dvi nepamirštamos meilės istorijos + konkursas kvietimams laimėti
Temos Archyvai: Teatras
Geriausių Rusijos „Auksinės kaukės” apdovanotų spektaklių pristatymas Vilniuje
Šiemet nacionalinė Rusijos teatro premija ir festivalis „Auksinė kaukė“ mini 15 metų sukaktį ir pirmą kartą atvyksta į Lietuvą. Festivalio programoje – trys ryškiausi, prestižinį „Auksinės kaukės“ apdovanojimą pelnę ar jam nominuoti bei tarptautinį pripažinimą pelnę spektakliai: graudžiai juokingos Maskvos Nacijų teatro „Šukšino istorijos“, Teatro meno studijos etikos ir stilistikos principus atliepianti „Benykstanti giminė“ bei šokiruojanti ir aistra įelektrinta Magnitogorsko A. Puškino vardo teatro „Audra“.
Festivalis „Auksinė kaukė Lietuvoje“ yra Nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ dalis. Organizatoriai tikisi, jog iniciatyva pristatyti Lietuvoje geriausius gilias tradicijas turinčio Rusijos teatro spektaklius taps kasmečiu teatro festivaliu. Toliau skaityti Geriausių Rusijos „Auksinės kaukės” apdovanotų spektaklių pristatymas Vilniuje
Eimunto Nekrošiaus „Idiotas” Vilniuje
Šį postą dedikuoju savo mylimam kolegai Pauliui, kuris vis svajoja pamatyti vienus ar kitus E. Nekrošiaus darbus, bet vis nespėja įsigyti bilietų, nes jie bemat išperkami. Tad ne tik Pauliui, bet ir visiem tiems, kurie vasarą nespėjo pamatyti naujausio Eimanto Nekrošio spektaklio pagal rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas”, kaip tik turit galimybę ilgai nedelsiant ieškot bilietų Nacionalinio dramos kasose, nes po premjerinių spektaklių Italijoje ir kituose užsieniuose, „Idiotas” grįžta į Lietuvą ir lapkričio 25, 26 dienomis bus rodomas Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre.
Spektaklyje įsimintinus vaidmenis kuria ir patyrę aktoriai, ir jaunesni, ir tie, kurie su Nekrošiumi dirba pirmą kartą. Vienas jų – Myškiną vaidinantis jaunas aktorius Daumantas Ciunis. Būtent kunigaikščio Myškino akimis režisierius žvelgia į Dostojevskio pasaulį ir, matyt, tai yra raktas, kuris gali padėti žiūrovui ne tik suvokti siužeto įvykių logiką, bet ir pajusti emocinę spektaklio idėją bei genialaus romano grožį.
Dostojevskio romanas parašytas prieš 140 metų, bet, anot režisieriaus Nekrošiaus, nereikia specialiai ieškoti jame sąlyčio su šiandiena. Nuo pat sukūrimo kunigaikščio Myškino personažas buvo visų žmogaus teigiamų savybių, idealizmo koncentracija. Jis ir po šimto metų bus lygiai toks pat aktualus. Tik sukurtas, jis įžengė į amžinų personažų sferą.
Po filosofinio J.W.Goethe „Fausto“ „Meno fortas“ kviečia Lietuvos teatralus pasinerti į kupiną žmogiškų jausmų, aistros ir subtilaus humoro F.Dostojevskio personažų pasaulį, gaubiamą Peterburgo darganos naujausiame E.Nekrošiaus spektaklyje „Idiotas“.
Nuo vakardienos (t.y. spalio 1 d.) bilietus galima įsigyti Nacionalinio teatro kasose ir Tiketa.lt tinkle.
Rugsėjį užderėjęs NDA’o9 „Vyšnių sodas”
Jau vasarą, skaitydama anonsinius pranešimus spaudoje apie rudens Naujosios dramos akcijos‘09 renginius, žinojau, kad viename iš jų būsiu bet kokiomis aplinkybėmis. “Vyšnių sodas” – projektas, kuris intrigavo viskuo vos apie jį išgirdus. Pirmiausia tuo, kad vienas originaliausių šiuolaikinių Europos režisierių, suomis, Kristianas Smedsas, šiame projekte pakvietė kartu dirbti visiškai skirtingų kartų ir teatro mokyklų aktorius: Vytautą Anužį, Aldoną Bendoriūtę, Juozą Budraitį, Dainių Gavenonį, Iriną Filipovič, Rasą Samuolytę, Beną Šarką, Virginiją Kelmelytę, o taip pat režisierius: Paulių Budraitį, Gytį Padegimą ir Joną Vaitkų. Kūrybinę grupę papildė dailininkė Jūratė Paulėkaitė, operatoriai Ville Hyvonen (Suomija) ir Lennart Laberenz (Vokietija) bei jauni muzikantai: Rakelė Chijenaitė, Aurimas Galvelis, Justas Kulikauskas ir šuo Lokis. Tokia spalvinga, iš visos Lietuvos ir kitų pasaulio kampelių suburta, kompanija dvi savaites repetavo “Vyšnių sodą” viename Vilniaus priemiesčio sode. Tai buvo antroji aplinkybė, kuri kėlė visų susidomėjimą šiuo projektu: spektaklis perkeliamas iš įprastinių teatro erdvių į tikro sodo foną. Toliau skaityti Rugsėjį užderėjęs NDA’o9 „Vyšnių sodas”
Apie išnykusį teatro kultą arba V. Masalskio „Pasaulio gerintojas”
Prieš keletą savaičių su viena teatrologe diskutavome apie Lietuvoje susiklosčiusią teatro situaciją ir iš visos diskusijos man užsifiksavo viena jos mintis, – kad šiais laikais nebėra teatro kulto: nei pačiuose teatruose, nei tarp žiūrovų. Tą patį, tik kitais žodžiais užvakar prieš savo spektaklių video peržiūrą pakartojo Oskaras Koršunovas, pasakodamas apie pirmąjį savo spektaklį “Ten būti čia”, kurį statė studentaudamas, slapčia nuo savo kurso vadovo, J. Vaitkaus. Prisiminė apie tuos laikus, kai spektakliai buvo statomi su tokia ugnimi, tikėjimu ir kur kas prastesnėmis sąlygomis nei dabar jas turi kai kurie “nacionaliniai” režisieriai, bet, būtent šie darbai turėjo stebuklingą vidinį užtaisą, kokį retai rasi šiandienos režisierių kūryboje. Su nostalgija O. Koršunovas prisimena laikus, kai jo pirmuosius spektaklius žmonės žiūrėdavo po dešimtis kartų, citatos iš spektaklių tapdavo to laiko lozungais, sklisdavo iš lūpų į lūpas kavinėse, susiėjimuose. Į to laiko spektaklius Jaunimo teatre nusidriekdavo eilės prie bilietų kasų. Teatras buvo tikrąja to žodžio prasme KULTAS. Aktoriai dievino savo režisierius, teatras buvo lyg namai, trupė – lyg šeima. Režisieriai su jaunatvišku maksimalizmu įgyvendindavo savo maištingas idėjas. Žiūrovai verždavosi į teatrą tų idėjų pasisemti.
Sutiksite, kad šiandien teatras gerokai pakito, tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Pasikeitė ne tik teatras, bet ir žiūrovas. Tai kas gi nutiko? Toliau skaityti Apie išnykusį teatro kultą arba V. Masalskio „Pasaulio gerintojas”
Įspūdžiai iš Rolando Kazlo monospektaklio “Geležis ir sidabras”
Kol praeitą savaitgalį visi teatralai lyg susitarę skalambijo italo Castellucci vardą, Vilniuje kur kas mažesnėje salėje ir be tokios didelės pompastikos vyko dar vienas įdomus teatrinis įvykis – Rolando Kazlo monospektaklio pagal Vlado Šimkaus eiles “Geležis ir sidabras” premjera. Spektaklis vyko dvi dienas iš eilės, pilnutėlėje žiūrovų “Lėlės” teatro salėje. Ši salė, man kažkuo panaši į Palangos “Ramybės” kultūros centrą, neturi patogių minkštų kėdžių (tokių kaip LNDT arba LNOBT), bet, pradedant pačia aplinka, baigiant rūbininkais ir įstaigų šeimininkais, visi kuria šarmingą vieningą visumą, kuri dažnai kur kas svarbesnė, nei visi kiti komforto elementai. Kūrėjai poetiniam monospektakliui pasirinkdami šią jaukią, kuklią, nedidukę salę, žengė pirmąjį teisingą žingsnį spektaklio tinkamai atmosferai sukurti.
Rolandas Kazlas jau išankstiniuose pranešimuose spaudai skelbė, kad niekada nebuvo didelis poezijos mylėtojas, bet vylėsi kažkur, kažkaip, kažkada atrasti savo sielai artimą poeziją: “Jos turbūt reikia ieškoti kaip Meilės, kaip mylimosios, o poeto – kaip sielos brolio”. Ir štai, atradęs Vlado Šimkaus eiles, sulaukė to, ko slapta ilgėjosi. Tas atradimas buvo toks stiprus ir svarbus, kad aktorių inspiravo pusantros valandos spektakliui. Toliau skaityti Įspūdžiai iš Rolando Kazlo monospektaklio “Geležis ir sidabras”
Įspūdžiai: Romeo Castellucci iššūkis tradicijai
Kaip ir pirmąjį kartą, taip ir dabar, po antrojo Lietuvoje parodyto R.Castellucci’o spektaklio, galvoju kuo ir kaip čia teisingiau pradėti didelio susidomėjimo ir diskusijų Lietuvoje sulaukusio spektaklio „Pragaras“ įspūdžių aprašymą . Po apsilankymo ŠMC (Šiuolaikiniame meno centre), kur eksponuojama to pačio kūrėjo „Rojaus“ instaliacija, visai amą praradau ir netgi pasijaučiau savotiškai „išdurta“. Menas ir antimenas tuo pačiu metu, provokuoja ir stebina.
Prisipažinsiu, jog Dantės „Dieviškąją komediją“ skaičiau (kaip matyt ir daugelis kitų mirtingųjų) tik mokyklos suole. Žinau, kad šio kūrinio turinys sukasi apie pagrindinio herojaus kelionę per pragarą, skaistyklą į rojų pas savo mylimąją ir, kad galiausiai šį iš nuodėmingo kelio išgelbsti romėnų rašytojas Vergilijus, kurio dėka jaunajam poetui atsiveria Dangaus vartai.
Nežinau, ar labai svarbu buvo žinoti turinį, žiūrint Castellucci‘o interpretaciją, nes akivaizdu, kad iš originalo spektaklyje liko tik pragaras kaip spalva, kaip tonas, kaip emocija, kaip nuotaika, kaip jausmas, kuriuos norėjo mumyse pabudinti kūrėjas. Toliau skaityti Įspūdžiai: Romeo Castellucci iššūkis tradicijai
Premjera: J. Vaitkaus spektaklis „Juodasis strazdas”
Turiu prisipažinti, kad iki šiol buvau ne itin dažna rusų dramos teatro lankytoja. Šis teatras man asocijavosi su Jurijaus Popovo pigiais kabaretiniais spektakliais, melodraminiais saldėsiais, net kai repertuare pasirodydavo rimtų autorių kūrinių pastatymai, retai kada lietuviškoje žiniasklaidoje galėjom aptikti teatrologų vertinimus.
J. Vaitkus į Rusų dramos teatrą atėjo su plačiais užmojais reabilituoti jo įvaizdį, kviečiantis įvairius aktorius ir režisierius iš svetur, papildant teatro repertuarą rimtesniais darbais. Tačiau į rusų dramos teatrą mane priviliojo ne skambūs J. Vaitkaus užmojai, o tiesiog galimybė pamatyti taip išliaupsintą D. Harrowerio pjesės (apdovanotos prestižiniu Laurence Olivier Award kaip geriausia nauja 2006-ųjų pjesė) pastatymą.
Pjesėje vaizduojama kontroversiška XXI amžiaus Lolitos istorija, nenutraukiamais ryšiais visam gyvenimui susiejusi nusikaltėlį ir jo auką. Istorija, kelianti daugybę klausimų apie visuomenę bei moralę ir nesiūlanti vienareikšmių atsakymų. Toliau skaityti Premjera: J. Vaitkaus spektaklis „Juodasis strazdas”