Turiu prisipažinti, kad iki šiol buvau ne itin dažna rusų dramos teatro lankytoja. Šis teatras man asocijavosi su Jurijaus Popovo pigiais kabaretiniais spektakliais,  melodraminiais saldėsiais, net kai repertuare pasirodydavo rimtų autorių kūrinių pastatymai, retai kada lietuviškoje žiniasklaidoje galėjom aptikti teatrologų vertinimus.

J. Vaitkus į Rusų dramos teatrą atėjo su plačiais užmojais reabilituoti jo įvaizdį, kviečiantis įvairius aktorius ir režisierius iš svetur, papildant teatro repertuarą rimtesniais darbais. Tačiau į rusų dramos teatrą mane priviliojo ne skambūs J. Vaitkaus užmojai, o tiesiog galimybė pamatyti taip išliaupsintą  D. Harrowerio pjesės (apdovanotos prestižiniu Laurence Olivier Award  kaip geriausia nauja 2006-ųjų pjesė) pastatymą.

Pjesėje vaizduojama kontroversiška XXI amžiaus Lolitos istorija, nenutraukiamais ryšiais visam gyvenimui susiejusi nusikaltėlį ir jo auką. Istorija, kelianti daugybę klausimų apie visuomenę bei moralę ir nesiūlanti vienareikšmių atsakymų.

Dar 2007-ų rugsėjį  tas pats D.Harrowerio kūrinys, vadintas „Juodvarniu“, buvo parodytas „Meno forte“ ir tais pačias metais nominuotas net trims „Auksiniams scenos kryžiams”. Tuomet nepavyko pamatyti lietuviškojo pjesės varianto su teatralų išgirta aktorės Aldonos Vilutytės vaidyba, tad nusprendžiau atsigriebti bent su rusiškąja J. Vaitkaus versija.

„Juodasis strazdas“ –  bendras Rusų dramos teatro, Sankt Peterburgo teatro festivalio „Baltijskij dom“ ir „Audronio Liugos produkcijos“ projektas. Mažojoje salėje – biuro aplinką imituojančios Simonos Biekšaitės dekoracijos. Kabinetą supa baltos žaliuzės. Būtent  čia po daugelio metų  Rėjų suranda Una, buvusi jo auka. Tai antrasis jų susitikimas – pirmasis įvyko, kai mergaitei buvo 12, o vyriškiui – 40.

V.Bagdonas, kuris atliko ir lietuviškajame pastatyme pagyvenusio vyriškio Rėjaus vaidmenį, sodriu balsu beria tekstus rusų kalba, tarsi gimtąja. Bagdonas jau ne viename spektaklyje yra atsiskleidęs kaip puikus psichologiškai sudėtingų vaidmenų įgyvendintojas. Vidinis sceninis ir gyvenimiškos patirties bagažas padeda jam išteisinti net patį amorališkiausią personažą, į kurį persikūnija scenoje.

Jaunos aktorės Liudos Gnatenko kuriamas trisdešimtmetės Unos vaidmuo kur kas įvairesnis.  Čia ji auka, čia ji pašėlusi gundytoja, čia kvaila naivi mergiotė ar jau subrendusi moteris. Gnatenko man pasirodė puikiai tinkanti jaunos vilioklės vaidmeniui – žibančios akys, organiška vaidyba, užtikrinti gestai liudija aktorės stiprų pasitikėjimą savo aktorinėmis ir moteriškomis galiomis.

Tikrai ne nuo pat pirmų veiksmų scenoje aktoriams pavyksta įsivažiuoti į ritmą. Pora kartų nusižiovauji, pasiraivai kėdėje ir žiūrėk lyg pradeda po truputį kažkas kabinti. Vis tik įsibėgėjus spektakliui, aktoriai gana taikliai sudėlioja  akcentus, nužyminčius esmines savo herojų asmenybių gaires, jaukinasi emocinį lauką tam, kad kiekvienas jame galėtų išteisinti save, kol galų gale viskas baigiasi rodos ties tuo, kuo ir prasidėjo. Kulminacinį spektaklio momentą netikėtai nutraukia…  ai gal nesakysiu kas.  Nes pati kadaise galėjau nupjauti liežuvį tam, kuris man įpusėjus L. Tolstojaus „Anai Kareninai“, paskubėjo painformuoti apie šios nelaimingą baigtį.

Pjesės pabaiga daugiaprasmiška ir daugiasluoksniška, leidžianti tiek kūrėjams, tiek žiūrovams įvairiai interpretuoti tikruosius pjesės autoriaus užmojus bei patiems nuteisti, ar išteisinti demoniškų (o gal  kaip tik dieviškų) troškimų ir aistrų apsėstus herojus.

Būtina paminėti efektingiausias šešėliais ir šviesomis išskirtas esmines herojų monologines atsivėrimo scenas, po kurių ir supranti, kad nėra čia nei budelių, nei aukų. Visi tik Žmonės..

Spektaklio aiški stiprybė  –  aktorių vaidyba ir pati pjesė.  Režisieriaus ranka čia juntama vos vos.  Tai nesumenkina pastatymo vertės, bet ir nedaro jo ypatingu.

Foto:  D. Matvejev