Prieš tris metus, pamenu, kad kažką labai svarbaus paskutinę akimirką iškeičiau į Sirenų festivalio atvežtą Árpádo Schillingo režisuotą spektaklį „Žuvėdra“ . Nedidelė saujelė žmonių mažoje Menų spaustuvės salytėje stebėjo stebuklų stebuklą – gyvą įrodymą, kad kokybiškas, jaudinantis teatras gali gimti bet kur, bet kokiomis aplinkybėmis, be įmantraus apšvietimo, scenografijos, be specialių teatrinių kostiumų ir pan. Pakanka vos kelių iš žiūrovų salės “pasiskolintų” kėdžių, ant kurių Krétakör aktorių trupė čia pat, žiūrovų akivaizdoje, išgyvena visą žinomos klasiko pjesės tekstą taip, jog jis tampa tikru teatro meno grynuoliu. Kamerinėje aplinkoje, tą vakarą esminiu koziriu buvo fantastiška aktorių vaidyba. Kritikai tuomet rašė: „Pasaulyje egzistuoja begalės teatrinių Čechovo “Žuvėdros” versijų ir sunku įsivaizduoti naują, kuri galėtų nustebinti… Tačiau būtent tokia buvo stebinanti Krétakör “Žuvėdra”. Toliau skaityti PREMJERA: R.Tumino spektaklis „ŽUVĖDRA”.
Temos Archyvai: Teatras
Premjera: O. Koršunovo „HAMLETAS”.
Vėlų penktadienio vakarą, „Menų spaustuvės“ kiemelyje kunkuliavo minia, o „Sirenų“ organizatoriai nesiliovė kartoti, kad bus įleisti į salę tik svečiai su kvietimais ir specialiomis akreditacijomis. Iš gausiai susirinkusios margaspalvės publikos buvo akivaizdu, kad vyks kažkas svarbaus – ką nori pamatyti ne tik festivalio svečiai, Lietuvos teatralai, bet ir eiliniai mirtingieji. Akivaizdu buvo ir tai, kad ne visi tilps į nedidutę „Menų spaustuvės“ juodąją salę, bet žinojau – liks už durų tik tie, kuriems ne taip jau ir baisiai rūpi čionai patekti. Per dešimties metų intensyvaus teatrų lankymą išmoksti į sau būtinus renginius papulti ir per duris, ir per kaminą, jei durys užvertos. Šis kartas – ne išimtis.
Vakaro kaltininkas – Oskaras Koršunovas ir jo naujausias spektaklis „Hamletas“, kuris oficialiai mūsų kraštiečiams bus pristatytas tik lapkričio pabaigoje. Tai bene ilgiausiai brandintas režisieriaus darbas: repetuota visus metus ir, kaip teigia teatro kritikai, eita link jo ištisus dešimt metų nuo pat pirmųjų režisūrinių žingsnių. „Hamletu“ Koršunovas lyg įprasmina, apvainikuoja savo kūrybinę ir gyvenimišką patirtį, užduoda sau klausimą – „kas aš esu dabar“? Noras statyti „Hamletą“ yra vienas sąmoningiausių režisieriaus pasirinkimų. Teko girdėti ir apie pradinį režisieriaus sumanymą šiame spektaklyje pagrindinį vaidmenį atlikti pačiam. Vėliau šios idėjos režisierius atsisakė ir pakvietė Hamleto vaidmenį atlikti Klaipėdos teato aktorių Darių Meškauską. Kaip spėjama, ne jauno aktoriau pasirinkimu šiam vaidmeniui, O.K. norėjo pavaizduoti Hamletą kaip brandžią asmenybę, nesirenkančią iš dviejų kraštutinumų „būti ar nebūti“, o – ieškantį trečiojo, būtent, savojo, o ne primesto, likimo kelio. Jis sprendžia esminę lygtį, kaip užbaigti keršto epochą, į kurios užburtą ratą buvo patekęs ir jo tėvas. Toliau skaityti Premjera: O. Koršunovo „HAMLETAS”.
G.era naujiena – šiandien dar turi galimybę pamatyti Jo Strømgren spektaklį „VISUOMENĖ”
Prisipažinsiu, kad šių metų teatro festivalio „Sirenos“ kai kuriuos spektaklius, be sąžinės graužimo išmainau į renginius „Menų spaustuvėje“. Pasirinkimas kol kas manęs nenuvylė, net gi priešingai – po „Menų spaustuvės“ stogais vis dažniau randu sau artimesnio, įdomesnio teatro ir kitų meno projektų, nei kitose kultūrinėse sostinės įstaigose.
Tas pats įvyko ir šį savaitgalį. Šeštadienį aplankiusi norvegų choreografo-režisieriaus Jo Strømgren spektaklį „Polaroidas“ su aktoriais iš Grenlandijos salos, supratau, kad tikrai nepraleisiu ypatingos progos, Vilniuje pamatyti minėto kūrėjo naujausią darbą, spektaklį „Visuomenė“. O pamačiusi žinojau, kad būtinai rekomenduosiu jį visiems, kurie bent kiek neabejingi jei ne teatrui tai detektyvui, jei ne detektyvui tai satyrai, jei ne satyrai, tai šokiui, o jei trumpiau ir konkrečiau – tiesiog nepažįstu žmogaus, kuris šiam spektakliui galėtų likti abejingas. Stengsiuos rašyti labai kompaktiškai, nes nėra laiko ilgom paklodėm, šiuo atveju svarbiau tiesiog laiku pranešti jums G.erą žinią.
Nors anonse apie spektaklį buvo galima rasti trumputį aprašą, jog tai spektaklis – šokio detektyvas, kuriame užkietėjusių kavos mėgėjų klubo nariai vieną dieną aptinka šokiruojantį radinį – panaudotą arbatos maišelį. Bet patikėkit tai kur kas daugiau nei paprastutė komiška istorija, kurią palydėjus audringais aplodismentais, dar stabtelėjom su kolegom Menų spaustuvės tarpuvartėj aptarti, padiskutuoti apie prasmių prasmes ir kitus lobynus, užkoduotus šiame kūrinyje. Toliau skaityti G.era naujiena – šiandien dar turi galimybę pamatyti Jo Strømgren spektaklį „VISUOMENĖ”
OKT spektaklio premjera pagal S. Parulskio pjesę „Keltininkas“.
„Negaliu teigti, jog Šventąjį Raštą taip paprasta prilyginti žurnalams su nuogomis bobomis, bet tai, jog man iš esmės visuomet rūpėjo tik Dievas ir moteris, yra tiesa. Dvi temos, kuriomis viskas prasideda, iš kurių viskas atsiranda ir kuriomis viskas pasibaigia“, – kažkada kažkur prisipažino Sigitas Parulskis. Perskaičius nemažą dalį šio rašytojo kūrybos, turiu pasakyti, kad šis jo prisipažinimas tikrai sąžiningas. Moters ir vyro tarpusavo santykiai, persipinantys su mirties baime ir dievoieška, yra nuolatiniai Parulskio kūrybos įkvėpėjai.
Visai neatsitiktinai, pradėdama apžvelgti naujajį Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatre (OKT) pastatytą spektaklį “Keltininkas”, kurį režisavo Paul Eugene Budraitis, pradėjau ne nuo režisieriaus, o nuo S. Parulskio. Tiesiog tai ne tas atvejis, kai burtininkas savo stebuklinga lazdele viską paverčia žėrinčiais brangakmeniais. Ne, čia truputį kita pasaka. Kai kažkas jau randa brangakmenį ir tereikia būt dideliu mulkiu, kad savo prisilietimu jį sugadintum. Turiu omenyje nuostabią S.Parulskio pjesę “Keltininkas” ir režisierių P. Budraitį, kuris nežinia, kuo prisidėjo prie šio spektaklio kūrimo, apart stiprios aktorių trupės surinkimo ir pjesės išsitraukimo iš OKT stalčiaus.
Na, bet viskas nuo pradžių.. Toliau skaityti OKT spektaklio premjera pagal S. Parulskio pjesę „Keltininkas“.
Naujoji dramos akcija ‘08: NTG spektaklis „PLATFORMA“.
Nespėjus praeiti nei savaitei po Baltijos šokio festivalio uždarymo šurmulio, šį savaitgalį po Menų spaustuvės skliautais prasidėjo dar vienas svarbus teatralų, kasmet laukiamas renginys – Naujoji dramos akcija 08.
Penktadienį sausakimšoje nuo žiūrovų spaustuvės foje buvo galima išvysti pačių įvairiausių veidų: pradedant rašytoju S. Parulskiu ir dainininke J. Šeidukyte, baigiant teatro grietinėle ir akademijos studentais. Neabejojau, kad tokią margą publiką čionai pritraukė ne tik „Naujosios Europos teatro realybės“ premijos laureato, menininko Johano Simonso vardas, bet ir kultinis, vienas skandalingiausių Michelio Houellebecqo kūrinys „Platforma“, kuris ir buvo interpretuojamas teatro kalba.
Spektaklis prasideda nuo efektingo šiukšlių krūvos išvertimo į sceną. Visas veiksmas nuo šiol iki pat pabaigos vyks tarp įvairių plastmasės, putoplasto dėžių, čiužinių, baldų ir kitų atliekų, kurių krūvoje tarsi gyvena kūrinio veikėjai. Savęs netausodami jie ne kartą kris pusnuogiais kūnais į šių aštriabriaunių plastmasių krūvas, basomis kojomis lips per kalnus nereikalingų daiktų, kurių yra kur kas daugiau, negu reikia šiame vartotojiškame pasaulyje, kuriame kas dieną vis labiau skęstame, ir kūrėjas teigia, jog kelio atgal nėra. Susikūrėme sistemą, kuri pasmerkta dvasiniam bankrotui, kur vis labiau nebeįmanoma gyventi; ir dar blogiau – mes norime paskleisti ją visame pasaulyje.
Toliau skaityti Naujoji dramos akcija ‘08: NTG spektaklis „PLATFORMA“.
OKT premjera: pro rakto skylutę į „Uždarą vakarą”
Vakar išeidami iš OKT premjeros „Uždaras vakaras“, netyčia nugirdom iš paskos einančių dviejų vyresniosios kartos aktorių pokalbį apie tai, kad „nu ir baisus tas šiuolaikinis teatras, ko jie ten tik neprisigalvoja! Nesuprantu aš tokios kūrybos…“ ir pan. – tokiom ir panašiom frazėms guodėsi vienas kitam aktoriai neperkandę jaunosios kartos kūrėjų ambicijų. Manau, kad panašiai keiksnodami šie slinko kažkada ir iš Oskaro Koršunovo pirmųjų spektaklių, kurie kadais sudrebino įprastus Lietuvos teatro pamatus.
„Uždaras vakaras”, būtent tokias iškabas mes įpratę matyti ant kavinių, klubų, restoranų durų, kurios reiškia, kad tai privatus vakaras ir pašaliniai čia nepageidaujami. Kodėl būtent tokį pavadinimą išrinko menininkų grupė savo darbui, intrigavo nuo pat pradžių. Netgi galvojau nuėjus į bilietų kasas man bus pasakyta, jog bilietai į jį nepardavinėjami (geras būtų, ar ne?). Bet pavadinimas „Uždaras vakaras” šį kartą greičiau simbolizavo apsidraudimą, „kad tai, kas vyks šį vakarą teatre, yra mūsų, tam tikros grupės menininkų eksperimentas pirmiausia pačios grupės viduje, o jei kas norit, gautu rezultatu pasidalinsime ir su Jumis.” Tai, kas vakar įvyko Mažajame teatre, manau, nepaliko abejingu nė vieno, o aktorei-dainininkei Brigitai Bublytei linkėčiau patekti šį sezoną į geriausios aktorės nominacijos gretas. Iš karto perspėju, kad nebus lengva perteikti tai, kokias emocijas šiandien sukėlė „Uždaras vakaras“, bet pabandysiu. Toliau skaityti OKT premjera: pro rakto skylutę į „Uždarą vakarą”
Ar žiūrovas eina pas teatrą ar teatras pas žiūrovą?
Tikriausia ne vienam teko pastebėti, kad paskutiniu metu padidėjo žiūrovų antplūdis į Lietuvos teatrus – bilietus į kai kuriuos spektaklius reikia užsisakyti prieš kelis mėnesius. Teatralai tvirtina, kad pagal šiuo metu esantį teatrinių pramogų poreikį, galėtų rodyti savo spektaklius kur kas dažniau, bet susiduria su elementaria problema, kad Vilniuje nėra pakankamai teatrui pritaikytų salių.
Tarptautinį pripažinimą turintys Oskaro Koršunovo teatras puikuojasi jam suteiktu Vilniaus miesto teatro vardu, bet ir jis iki šiol neturi ne tik savo salės spektakliams rodyti, bet net ir nuosavos erdvės repeticijoms! „Hamletas“ šiuo metu repetuojams VRM salės patalpose, visi kiti spektakliai – kaip kur papuola: vasarą – Druskininkuose, kitą kart prisiglaudžiant „Domino teatre“ ir pan.
Situacija turėtų šiek tiek pagerėti, kai bus atremontuotos Menų spaustuvės patalpos. Menų spaustuvė, kurios pavadinimas išreiškia modernią kūrybos sampratą, siekia tapti Toliau skaityti Ar žiūrovas eina pas teatrą ar teatras pas žiūrovą?
Spektaklis LAISVĖS KAINA pagal Yana Ross.
“Aš jau nebežinau kas yra gerai, o kas blogai?“ – ištaria R.W. Fassbinderio pjesės „Laisvė Bremene“ pagrindinė herojė Gešė Gotfryd (aktorė R. Valiukaitė), aplink save nunuodijusi visus tuos, kurie kėsinosi į jos laisvę, lyg antikiškoji Medėja nubaudusi savo vyrus ir vaikus už tai, kad trukdė jai gyventi pagal savo troškimus, pagal savo laimės sampratą. Gešė nejaučia kaltės ir neatgailauja, nes kas gali tiksliai pasakyti, kokią kainą galime mokėti už savo laisvę?!
Pjesę „Laisvė Bremene“ („Bremer Freiheit“), vienas žymiausių Vokietijos kino režiesierių ir dramaturgų, R.W. Fassbinderis, parašė 1972 m., pasitelkęs tikrą istorinį faktą – XIX a. pradžioje Bremeną sukrėtusią nuodytojos Geesche’s Gottfried bylą.
Vokietijoje įvairūs menininkai šią istoriją interpretavo ir vaizdavo labai skirtingai. Antai pirmasis spektaklis šios istorijos motyvais buvo pastatytas dar 1829 m. pagal po slapyvardžiu Weißenburg der Aeltere besislepiančio autoriaus tekstą ir vadinosi „Gesina – velnio nuotaka“ („Gesina – die Teufelsbraut”). Tuomet pagrindinė herojė buvo vaizduojama kaip velnio apsėsta.
R.W. Fassbinderis į šią istoriją pažiūrėjo visai kitu kampu. Kūrinyje „Laisvė Bremene“, Gešės Gotfryd niekas neskuba nuteisti. Atvirkščiai – čia nujaučiamos autoriaus pastangos ją suprasti, atrasti motyvus kodėl ji taip elgiasi? Gilintis į moters vidinį pasaulį, apskritai buvo viena iš mėgiamiausių šio režiesieriaus kūrybos temų, nepaisant to, kad pats Fassbinderis visą gyvenimą neslėpė, jog buvo gėjus.
Kodėl šį kūrinį pasirinko režisuoti Yana Ross, režisierė – moteris, tarsi nekėlė nuostabos, nes tai istorija apie moters kovą dėl laisvės, kurią galbūt tiksliausia gali pajausti, inerpretuoti tik kita moteris. Pati režisierė viename iš interviu prisipažįsta, kad supranta, ką reiškią besąlygiškai, aistringai siekti savo tikslo. Klysti, bet tikėti tuo, ką darai.