Keistas sutapimas, jog paskutiniai trys mane nustebinę (gerąja prasme) spektakliai yra iš Klaipėdos. Pirmasis – „Smėlio žmogus” (rež. Gintarė Radvilavičiūtė), kitas – vasarį „Apeirono” teatro gastrolių metu Vilniuje pristatyti spektakliai OKT repeticijų salėje, ir paskutinis – praėjusią savaitę Klaipėdos jaunimo teatro (bendras darbas su rež. Karolina Žernyte ir dramaturgijos konsultantu Kristupu Saboliumi), rodytas pojūčių teatro spektaklis „AKMUO VANDUO GELUONIS”.
Atrodo, uostamiesčio atmosfera sudaro tinkamą terpę gimti unikaliems, nišiniams teatro projektams, kurie geba stebinti net viskuo persisotinusius, reiklius sostinės žiūrovus.
Taigi – apie pojūčių teatrą. Toliau skaityti Pojūčių teatro spektaklis „VANDUO AKMUO GELUONIS” (rež. Karolina Žernytė”)
Nacionaliniame Kauno dramos teatre šią žiemą V. Bareikis pristatė Šekspyro „Hamletą”. Dauguma, norom ar nenorom šį šviežią pastatymą lygina su ankstesniaisiais, lietuviškosios publikos atmintin įsirėžusiais E. Nekrošiaus ir O. Koršunovo Hamletais. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad aš pastarųjų nesu mačiusi, todėl V. Bareikio „Hamletas” nugulė mano sąmonėje visai ant balto, kiekvieno žmogaus sąmonėje Hamletui skirto lapo. Spektaklis tiesiog negalėjo sukelti jokių asociacijų su kitų režisierių darbais, dėl to su jais ir nebus lyginamas.
Šio sezono išskirtinis Vilnius City Operos komandos darbas. Sukviesti puikūs solistai, pirmo gruodžio savaitgalio operos vakarų maratoną Vilniuje nutvieskė meistrišku atlikimu. Tai nėra vien tušti žodžiai, nes operos žanras atlikėją apnuogina iki pat gelmių. Jei solistas yra meistras, tuomet jo arijų puikumas operos scenoje padidėja beveik trigubai. Jeigu jis būtų prastas, tai ir nepasislėptų ant scenos nei tarp lakoniškų dekoracijų, nei už orkestro intarpų. Juk kartais operos fanai eina į jau kelintą kartą girdėtą spektaklį, tam, kad paklausytų savo favorito arijos.
Kauno šokio teatras „Aura” premjerą „Monstras” pristatė dar pavasarį „Naujasis Baltijos šokis” festivalio metu. Puikiai pamenu, kaip graužiausi nagus, kad negalėjau nueiti į pasirodymą, nes buvo kitų svarbių planų. Šį rudenį „Monstras” buvo sušoktas Kaune, Klaipėdoje, tada nuvežtas į Prancūziją ir šią savaitę, gruodžio 4 d. Vilniui vėl buvo suteikta galimybė pamatyti dar šviežiai kvepiantį spektaklį.
Kauno Dramos teatro Rūtos salėje šokio spektaklio pradžia pasitiko ne šokiu, o žodžiais. -Walk with me. Iškart man išsprūdo mintis -oi, kodėl, kodėl ji kalba, juk turėtų šokti.
„Didis blogis“ – vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir mūsų dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus bendras teatrinis darbas apie karo nuojautą, apie tai, ką kiekvienas jaučiame, bet nedrįstame sau pripažinti.
Kaip tas paukštis, lizdą krausim, kaip tas medis, augsim. Nebus plyno lauko, kai tavęs sulauksiu,- lauksiu.