Su pavasarinio lietaus atnešta gaiva atūžė Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis. Kasdien Vilniuje po kelis pasirodymus, po kurių švieži įspūdžiai nugula čia.
Igor and Moreno (Jungtinė Karalystė, Ispanija, Italija)
Idiosinkrezė
Šokinėjanti Baltijos šokio pabaiga. Po šio pasirodymo vėl norisi kartotis, jog riba, kuri nubrėžtų, kas turėtų būti šokio spektaklyje, o kas jau lieka už jo ribų, – itin silpna. Tarsi kokiom kreidelėm būtų nupiešta ant asfalto, užtrypta šimtu milijonų kojų, nulyta lietaus ir kad maža nepasirodytų – likusios kreidos dulkės dar ir vėjo nupūstos. Trumpai tariant, – bendra tendencija tokia, kad ši riba vos matoma, arba jos nebėra.
Prieš prasidedant renginiui nugirdau pašnekesius: čia juk bus be muzikos, ane? Pasidarė įdomu, kaip jau seksis šokti be muzikos ir kaip be muzikos seksis sukurti bendrą visumos nuotaiką.
Lėlių teatro spektaklyje nesu buvusi nuo pat vaikystės, nes įprasta, kad šis teatro žanras yra visiškai okupuotas spektaklių vaikams kūrėjų. Iš Klaipėdos atvykusi režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė nutarė šią nuostatą sulaužyti ir sukūrė nuostabų spektaklį pagal E. T. A. Hoffmanno apsakymą „Smėlio žmogus“ – lėlių, kaukių ir judesio fantasmagoriją suaugusiems. Spektaklį netruko įvertinti ne tik žiūrovai, bet ir Auksinių scenos kryžių dalintojai, vienu kryžiumi šiemet papuošdami ir „Smėlio žmogaus” kūrėjus.
Teatro dienos savaitę norėjosi vainikuoti ypatingu teatriniu įvykiu – pasirinkau LNDT įvykusią lenkų režisieriaus Krystiano Lupa premjerą „Didvyrių aikštė”. Thomaso Bernhardo kūriniai statomi LNDT scenoje ne pirmą kartą, „Įpročio jėgą” (2003 m.) ir „Pasaulio gerintoją” (2006 m.) abu kartus pristatė aktorius-režisierius Valentinas Masalskis. Šįkart Bernhardo garsųjį kūrinį „Didvyrių aikštę” teatras prikalbino režisuoti vieną garsiausių šiuolaikinių Europos teatro menininkų, lenkų teatro režisierių, grafiką ir scenografą, dramaturgą ir vertėją Krystianą Lupą. Jis yra ir „Didvyrių aikštės“ scenografas. Pasiūlymas Lupai Vilniuje statyti paskutinę Bernhardo pjesę buvo neatsitiktinis ir susijęs ne vien su režisieriaus meile šio autoriaus kūrybai. „Didvyrių aikštė“ yra lyg naujo LNDT etapo penkmečio darbų apibendrinimas, kuriame persipina svarbiausios pastaraisiais metais teatro pastatymuose plėtotos temos: visuomenės priešai, emigracija, patriotizmas, holokaustas. Be to, tai paskutinė Bernhardo pjesė, kurios pirmasis pastatymas Vienoje sukėlė vieną didžiausių visuomeninių rezonansų praėjusio amžiaus pabaigos Europos teatre. Kostiumus šiam spektakliui kūrė nuolatinis Lupos bendražygis Piotras Skiba. Spektaklyje vaidina skirtingų kartų, teatrinių mokyklų aktoriai – Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Arūnas Sakalauskas, Doloresa Kazragytė, Vytautas Rumšas, Neringa Bulotaitė, Vytautas Anužis, Arūnas Smailys, Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė. 
Pirmoji Vilnius City Opera (VCO), kurios ėmėsi jau nebe visiems gerai pažįstama bohemiečių senbuvių komanda, o naujieji veidai.
Paskutinę sausio dieną Menų spaustuvėje buvo pristatyta Rūta Butkus šokio inscenizacijos premjera.
Dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė režisierė Olga Lapina paskutinėmis sausio dienomis Lietuvos rusų dramos teatre pristatė naujausią savo darbą – muzikinį, choreografinį spektaklį „Rusiškas sąsiuvinis”. Spektaklio pagrindas – iškilaus rusų kompozitoriaus ir etnomuzikologo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo vokalinis dainų ciklas, įkvėptas jaudinančios istorijos apie anksti mirusį paauglį, taip ir nesulaukusį moteriškos meilės potyrio, sukurtas 1964 m. ir pelnęs autoriui garbingus apdovanojimus bei tarptautinę šlovę.