Kodėl mūsų galaktika vadinama Paukščių taku? Kuo kvepia visata? Ar galima verkti kosmose? Kur juodosios skylės dugnas? Kas yra baltosios nykštukės? Kada mirs Saulė? Į šiuos ir daugelį kitų panašių klausimų atsakymus galima rasti premjeriniame spektaklyje „Kosmosas+“. Šią meninę kosminę odisėją drauge su gausia įvairių sričių specialistų komanda iš Danijos, Suomijos ir Lietuvos sukūrė danų režisierė, kūrybinės organizacijos „Hotel Pro Forma“ įkūrėja, Kirsten Dehlholm.
Mano nuomone, mūsų šalies teatruose jau labai reikėjo tokio, visomis prasmėmis šiuolaikiško, spektaklio, skirto visai šeimai. Įspūdingos vaizdo projekcijos, šviesos, garso efektai, optinės iliuzijos, gyvai leidžiamas elektroninės muzikos garso takelis, interaktyviai pateikti moksliniai faktai, daug nuostabių net kelių kartų aktorių (tarp jų ir vaikų) ir svarbiausiai – pavykusi visuma. Šie menininkai įrodė, kad teatre puikiai galima derinti ne tik įvairias meno rūšis, bet ir miksuoti jas su mokslais – fizika, astronomija, matematika. Toliau skaityti Premjera: „KOSMOSAS+” (rež. Kirsten Dehlholm)
Kada paskutinį kartą galvojote apie savo, žiūrovo, vaidmenį spektaklyje? Kada žiūrėjote kaip iškonstruojamas, išnarstomas vaidinimas? Kaip aktoriai išeina iš spektaklio ribų, išardo iliuzijas, skiriančias fiktyvią spektaklio erdvę ir be užuolankų kreipiasi į žiūrovą? Užsiimti savirefleksija „Menų spaustuvės“ scenoje pasiūlė ir patys pabandė trys menininkai – Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas ir Paulius Tamolė. Jų sukurtas spektaklis „Contemporary?“ – ironijos ir žaismės kupinas žvilgsnis į šiuolaikinio šokio spektaklio kūrimą.
Kazys Binkis – bene garsiausias avangardizmo balsas Lietuvos tarpukario poezijoje. Rašė veržliai, gyvai, nepabijodamas stipresnių žodžių, kartais – ir labai dirbtinai išgaudamas siautulį eilėraščiuose. Tačiau nors ir labai manieringai kratėsi romantizmo, viduje išliko jautrus ir atidus. Tad pjesėje „Atžalynas“ nemažai kiek rožinio, idealizuoto žvilgsnio į jaunąją kartą: itin saldžiai geras pagrindinis veikėjas Petras Keraitis, gimnazistas, visoje pjesėje lieka absoliučiu herojumi ir, deja, neiškrečia jokios, net nekaltos paaugliškos šunybės. Todėl sunku patikėti, kad tai Binkio kurtasis personažas. Žinoma, pjesėje randama ir kiek „binkiško“ humoro, tačiau visumoje susidaro įspūdis, jog pjesė – gan tolygi, tad smalsu, ką iš to sukurpė režisierius Jonas Vaitkus. 
Praeitą savaitgalį, kai visi aplink stebėjo ir aptarinėjo įvykius Ukrainoje, atrodė, jog „Barikadų“ premjera specialiai užsakyta – prieš 21 metus mūsų tauta išgyveno panašų laikotarpį kaip šiandien Ukraina. „Barikados“ — spektaklis apie mūsų šalies istorinę atmintį, apie atgimimo laikotarpį Baltijos šalyse ir tragiškus 1991-ųjų sausio įvykius Lietuvoje. Tik viskas šviežiu kampu, arba – iš trisdešimtmečių požiūrio taško.
Savo šių metų teatro sezoną pradėjau neeiline premjera – Eimunto Nekrošiaus „Jobo knyga“. Spektaklio eskizą rudenį „Meno fortas“ pirmiausia pristatė Italijoje, Vinčenzoje, istoriniame teatre „Olimpico“, o praėjusį savaitgalį mažoje „Menų spaustuvės” salėje spektakliu galėjo gėrėtis ir ištikimiausi E. Nekrošiaus talento gerbėjai Lietuvoje.
Kaskart įžengusi į „Lėlės” teatrą jaučiuosi lyg papuolusi į kitą pasaulį, į visai kitokį, nei iš kurio atskubėjau. Keliom minutėm pavėlavus dėl automobilio parkavimo, teatro kasininkės, rūbininkės, administratorės nepuola moralizuoti, piktintis, o atvirkščiai, švelniu, neskubriu balsu patikina, kad nėra ko jaudintis – spektaklis dar neprasidėjo, ir su šypsena palydi laiptais į salę, padeda susirasti vietas. Įsitaisiusi kėdėje, stebiu po truputį temstantį salės sietyną ir galvoju apie šį senamadišką (gerąja prasme) teatrą, kurį jau antrą kartą savo spektaklių statymui pasirenka Rolandas Kazlas (prieš tai „Lėlės“ teatre buvo pristatytas jo išskirtinio dėmesio susilaukęs spektaklis „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus poeziją). Šįkart toje pačioje salytėje kartu su dailininke Neringa Keršulyte R. Kazlas vėl siekia scenoje atgaivinti poetinį žodį, suteikti kūną fantazijai apie vieną didžiausių lietuvių literatūros kūrėjų.
Ar žinojote, kad 2013 metai yra ypatingi? Na patys pagalvokite – sugrįžo į sceną „Foje“, „Naktinės personos“, po dešimt metų pertraukos Davidas Bowie išleido albumą, po kiek mažesnės – Nick Cave. Manau, gerai pagalvoję, surasime dar šimtus, tūkstančius priežasčių, kuo kiekvienam šie metai buvo ypatingi, ne tik melomanams. Aš ir nebūčiau susimąsčiusi apie TAI, jei ne ypatingieji „No theatre“, kuriems šie metai tai jau tikrai buvo neeiliniai, ir ne tik produktyvumo prasme… Tokius kūrybingus metus teatras nusprendė ypatingai įprasminti, įsteigdami sau ypatingas nominacijas neegzistuojančiuojų apdovanojimų renginyje „NO AWARDS”.
