„Viskas, ko mes norime, yra tai, ko esame ištreniruoti norėti“ (Chuck Palahniuk)
Atostogaujant „Nematomi monstrai” kiek apgraužė mano sąžinę, – išskridau taip ir nepabaigusi rašyti įspūdžių apie šį spektaklį. Bet, kaip liaudies išmintis sako, geriau vėliau, negu niekada. Laikas tarsi natūralus lakmusas, atmintyje palieka tik tai kas svarbiausia.
Po intensyvaus „Sirenų” maratono, prieš eidama į šį spektaklį nebuvau skaičiusi jokių išankstinių „pijarinių“ aprašų, nemačiau jokių reklaminių reportažų, neturėjau jokio supratimo apie ką bus tas spektaklis.
Jausmas įžengus į Teatro arenos salę (kurioje ir vyko premjera) buvo toks, lyg įžengtum į filmavimo aikštelę. Priekinė salės dalis podiumu buvo padalinta į kelias atskiras filmavimo vietas, šonuose įkurdintos grimerinės, po „aikštelę“ lakstė režisierius su operatoriais – derino paskutines technines detales. Režisierius Vidas Bareikis susirinkusiuosius informuoja, jog turėsime neeilinę galimybę gyvai stebėti, kaip „ekranizuojamas“ Chuck’o Palahniuko romanas „Nematomi monstrai“. Režisieriaus daugiau nebematysime, bet dar ne kartą jo balsą išgirsime už kadro. Kartais jis leis sau sustabdyti tam tikrą sceną, paprašys aktorių ją pakartoti, kartais tyliau, kartais aistringiau…
Kaip žinia, spektaklis buvo tiesiogiai transliuojamas internete, per šių dienų „dievo televiziją”. Spektaklio video režisierius – J.Tertelis. Jau ne pirmą kartą bendradarbiaujantys kūrėjai kelia sau naujus iššūkius ir šį kartą pabandė apjungti dvi meno sritis, teatrą ir kiną. Beje, mano nuomone, tiesioginė transliacija internautams nedarė tokio didelio įspūdžio kaip žiūrovams salėje, nes daugumos internetinių žiūrovų atsiliepimai buvo labai vidutiniški, o buvusiųjų Teatro arenoje – veik vien pozityvūs. Žiūrovai salėje turėjo progą ne tik stebėti didžiuliame ekrane gyvai kuriamą filmą, bet ir turėjo galimybę stebėti visą filmavimo aikštelės virtuvę, kurioje sukosi ne tik aktoriai, bet ir visa kūrybinė bei techninė komanda. Toliau skaityti Įspūdžiai iš „No Theatre” spektaklio „NEMATOMI MONSTRAI” (rež. Vidas Bareikis)
Praeitą savaitę kone kas vakarą, sprendžiant, ar važiuoti į „Sirenas“, ar likti braidžioti po šiurenančius lapus ir mėgautis paskutiniais saulėtais rudens vakarais, mano viduje virė galimybių konkurencinės kovos. Vilioklės „Sirenos“ prieš rausvėjančių senamiesčio stogų ir parkų peizažus laimėjo 4 : 0, tik prieš Paolo Sorrentino „Didyjį grožį” didžiajame ekrane jos buvo bejėgės, tad teko praleisti latvių „Legionierius”. Turiu pripažinti, kad veik visus vakarus daugiau mažiau likdavau patenkinta savo pasirinkimu, net jei mano lūkesčiai, kaip tų sirenų pavilioti laivai, kartais duždavo atsitrenkę į išankstinių nuostatų vidines „uolas“.
Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Peras Giuntas“ (orig. „Peer Gynt“) pradėjo šių metų „Sirenų“ festivalio užsienio spektaklių programą. Nors O. Koršunovo pavardė ir neskamba labai „užsienietiškai“, bet, deja, šįkart lietuvių režisierius reprezentavo Norvegijos Nacionalinį teatrą.
Cezario Graužinio vadovaujamas teatras „cezario grupė“ šiemet švenčia dešimties metų sukaktį. Jubiliejinį sezoną teatras pradėjo aštuntuoju premjeriniu spektakliu „Dar viena meilės staigmena“ pagal XVIII a. prancūzų dramaturgo Pierre de Marivaux pjesę.
Vasario 28 ir kovo 1 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatė „Lilijomo“ premjerą. Vengrų rašytojo Ferenco Molnáro pjesę pastatė vengrų režisierius László Bagossy. Taip į lietuvių sceną atkeliavo kūrinys, mėgstamas ne tik Vengrijoje, ne tik Europoje, bet ir Brodvėjaus teatruose.
Spektaklio pagal vieną geriausių, o kai kurių teigimu — geriausią lietuvių romaną „Balta drobulė“ (autorius — Antanas Škėma) premjera Kauno valstybiniame dramos teatre įvyko 2012 m. spalio 12 d. Spektaklio režisierius — Jonas Jurašas. Dailininkai — Gintaras Makarevičius (scenovaizdis) bei Jolanta Rimkutė (kostiumai); kompozitorius — Linas Rimša. Šis spektaklis susilaukė nemažai dėmesio. Jo premjera vyko iškart po Kauno valstybinio teatro renovavimo darbų, šis spektaklis — vienas reikšmingiausių šių metų kultūrinių įvykių, nes tai pirmas kartas, kai romanas „Balta drobulė“ perkeliamas į sceną. Tai buvo savotiškas iššūkis: J. Jurašas sako, jog knygos kalba kur kas labiau tinka kinui nei teatrui; tai akivaizdu, todėl, ko gero, ne vienam buvo smalsu, kaip knygos pasakojimas atrodys perkeltas į sceną. Režisierius taip pat mano, kad spektaklis nėra vien knygos turinio atkartojimas. Jis sako, kad pagrindinis herojus yra šiuolaikinis žmogus, jo problemos — nūdienos žmogaus problemas. A. Garšvos išgyvenimai taip pat labai panašūs į J. Jurašo; juos sieja emigracijos patirtis. 
Lapkričio mėnesį vykusį nacionalinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ vainikavo Justino Marcinkevičiaus pjesės „Katedra“ pastatymo premjera Nacionalinio teatro scenoje. Prieš vertinant spektaklio meninę pusę, norisi pasidžiaugti naujais teatro rinkodariniais sprendimais – galimybe kiekvienam teatro mylėtojui tapti lietuviškos pjesės pastatymo rėmėju, nusiperkant brangesnius bilietus. Šūkiu „Norint prisidėti prie spektaklio statymo nereikia turėti milijono“ teatras demonstruoja kūrybingus spektaklio biudžeto išteklių papildymo būdus.
Nurimus Sirenų sukeltoms audroms buvo gera išvysti kažką, kas išties pripildo manąsias vidines ertmes ir plyšius aviečių kisieliumi-esencija, kažin ką nuoširdaus ir viliojančio, poetiško, mįslingo ir paprasto tuo pat metu, kažką nauja arba sena, bet kitaip.