Praeitą savaitgalį, tyliai, be jokių pompastikų, be jokių katalikiškų protesto akcijų LNDT mažojoje salėje buvo pristatytas naujausias režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Tiksinti bomba“. Kaip skelbė anonsai, „Tiksinti bomba“ – tai nepatogi ir provokuojančiai atvira istorija apie du vyrus, išgirdusius neviltį keliančias diagnozes – AIDS bei epilepsija, ir šeimos akyse nuteistus dėl netoleruojamų jausmų vienas kitam – vaikiškos draugystės virsmo meile.
Homoseksualų meilės istorija – pakankamai drąsi tema Marijos žemėje, bet ši premjera vyko vėlų sekmadienio vakarą (o kartu ir rinkimų dienos vakarą), tad panašioms personoms kaip Petras Gražulis, jau, matyt, nebebuvo prasmės išsišokti ir eilinį kartą demonstruoti tamsuolišką homofobiją. Tad buvo smagu stebėti į salę besirenkančias gėjų poreles, atvykusias palaikyti spektaklio kūrėjus dėl tokių drąsių kūrybinių žingsnių.
Spektaklis „Tiksinti bomba“ sukurtas pagal kanadiečių dramaturgo Michaelio MacLennano pjesę „Beat the Sunset“. Joje sutalpintos, rodos, visos homoseksualų gyvenimo atspindžių peripetijos: pradedant homoseksualumo prisipažinimu sau pačiam (vieni tai pripažįsta labai anksti, kiti priešingai – nugyvena didžiąją gyvenimo dalį ir tik subrendus, suvokus, kad apgaudinėti save ir aplinkinius nėra pats teisingiausias kelias, kad nuo to neigimo ir slėpimo nesidarai laimingesnis – tik tuomet ryžtasi žengti lemiamą žingsnį), baigiant tėvų, artimųjų išgyvenimais, kai šeimoje atsiranda tokia „gėda“, kuri, lyg to būtų maža, dar užsikrečia AIDS. Toliau skaityti PREMJERA! Spektaklis „TIKSINTI BOMBA” (Rež. G.Varnas)
Romeo Castellucci spektaklis „APIE DIEVO SŪNAUS VEIDO KONCEPCIJĄ”
Dievinu rudenį dėl kelių priežasčių. Pirmoji, jog gali be priežasties liūdėti, melancholiją nurašant už lango barbenančiam lietui, antroji – po ilgos vasarinės pertraukos teatrai vėl atveria savo duris. Yra dar koks šimtas priežasčių mėgautis šiuo metų laiku, bet naujo teatrų sezono pradžia dažniausia laimi be didelės konkurencijos (čia be abejonės autorės asmeniniai prioritetai).
Buvęs ir paštininku, ir reklamos agentu – režisierius, tapęs Europos Naujosios teatrinės realybės prizo laureatu; buvęs „glamour-punk“ grupių nariu ir barmenu – režisierius, tapęs ne tik Christopho Marthalerio ir Franco Castorfo asistentu, bet ir nuolatiniu svarbiausių Europos teatrų festivalių scenų svečiu; pradėjęs kaip scenografas – režisierius, tapęs šiuolaikinio Europos teatro flagmanu. Tokia margaspalvė ir paradoksali šiųmetinių tarptautinio teatrų festivalio „Sirenos“ užsienio programos režisierių amplitudė. Trys pavardės – Rodrigo García, Michelis Schrӧderis ir Romeo Castellucci – nužymi vizijomis ir erezijomis persipynusių spektaklių giją.
Vienas pagrindinių šiųmetės „Naujosios dramos akcijos“ renginių – lietuvių publikai gerai pažįstamo vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo vadovaujamo teatro „Krétakör“ pasirodymas (festivaliuose „Naujosios dramos akcija“ ir „Sirenos“ rodyti spektakliai „Balas“, „Juodoji šalis“, „Žuvėdra“, „hamlet ws“).
Dar studijuodama lankiausi visų spektaklių premjerose, išskyrus E. Nekrošiaus: taip stipriai jį gerbiau, kad kelerius metus neleidau sau prabangos įžengti į jo teatro šventovę, siekiau tinkamai save parengti, troškau pakankamai subręsti tai stebuklingajai meistro teatro kalbai, pripildytai simbolių ir metaforų. Kai pagaliau išdrįsau tai padaryti, šiurpuliai bėgo nugara ir ašaros tekėjo kone visą spektaklį – „Faustas“ man buvo magiškai hipnotizuojantis, jog nepajutau nei ilgos spektaklio trukmės, nei nepatogių (dar senųjų) teatro kėdžių, nei kaip ir kokiu būdu apskritai tą vakarą grįžau namo. Ne, tai nebuvo mano pačios vaizduotės hiperbolizuotas įspūdis, tai buvo stebuklas, po kurio nublanko visa kita, ką buvau iki tol mačiusi ir patyrusi teatro salėse. O. Koršunovas, R.Tuminas – jie buvo savaip geri, bet jie buvo kitokie, savyje neturėjo tokio galingo paveikaus emocinio užtaiso, kuris E. Nekrošiaus darbuose tiesiog sklandė ore. Visiškai pritariau tuomet rašiusiai R.Vasinauskaitei apie minėto spektaklio „nuotaiką“: „Ji kažkokia nečionykštė, atkeliavusi iš visatos ervių, kartkartėmis nugaudžianti dangaus šviesulių skrydžiais“. Būtent toks, atkeliavęs iš kosmoso erdvių man pasirodė E. Nekrošiaus kuriamas teatras. Vėliau, keliaujant per kitus šio režisieriaus spektaklius, buvau patyrusi ir įvairesnę emocijų, įspūdžių paletę, tačiau kiekvienas jo naujas darbas buvo tikrai nuoširdžiai laukiamas. Bet šįkart būsiu kategoriška: sulaukiau dienos, kai E. Nekrošiaus spektaklis mane išvargino visomis prasmėmis: fizine, moraline, psichologine ir t.t.. Taip išvargino, kad bisą praleidus skubėjau namo. Na, bet apie viską iš pradžių. 
Kaip ir kasmet, gegužės mėnesį į teatro gurmanų kiemą ateina šventė. Audronis Liuga su savo komanda, jau keturioliktą kartą sukviečia novatoriško teatro gerbėjus į tarptautinį teatro festivalį „Naujoji dramos akcija”, kuriame pristatomi garsių Europos teatro meistrų ir jaunų menininkų darbai. Visus juos sieja dėmesys kitoniškumui – tam, kas išsiskiria iš daugumos ir yra individualu, nepakartojama. Kitoniškumas reiškia poveikį. Jis gali gimti iš poelgio, keičiančio nusistovėjusias vertybes, kitokio požiūrio į aplinką arba išgyvenimo, kuris sužadina kolektyvinę atmintį. Tai liudija NDA’12 pristatomi pripažintų šiuolaikinio Europos teatro kūrėjų – vengro Árpádo Schillingo, latvio Alvio Hermanio, lenko Krzysztofo Warlikowskio – bei jauno norvegų menininko Amundo Sjølie Sveeno darbai. Kitoniškumas išreiškia tapatybę. Neretai individas priverstas ją ginti nuo aplinkos, šeimos ir visuomenės. Apie tai vis drąsiau prabyla lietuvių teatras. Pavyzdžiai – festivalyje pristatomi naujausi jo spektakliai. Kitoniškumas atstovauja laisvei. Nuo pat atsiradimo NDA teigė laisvę būti kitokiu festivaliu, – naujų idėjų platforma, provokuojančia lietuvių teatrą keistis ir siūlančia tam kelius. Ar toks jis galės išlikti?