Tai, ką šiame albume padarė Mogwai, prieš keturiasdešimt vienerius metus atliko Kraftwerk – pre-industrial darbe Radio-Activity įspėjo visus apie atomo keliamą grėsmę ir numetė gerų užuominų į savęs susinaikinimą. Po daugybės metų Mogwai ėmėsi to paties – dar kartą priminė mums apie pasaulyje šiuo metu egzistuojančias 15700 branduolines galvutes, kurios, kaip rašoma ant albumo viršelio, buvo sukurtos fantazijos ir vilties neturinčių žmonių.

Mogwai fanai apie šį albumą pasakys: man kiek per lengvas, bet neįmanoma šio įrašo klausytis be konteksto – filmo Atomic: Living In Dread and Promise. Šis kūrinys, suklijuotas iš daugybės dokumentinių kadrų, pasakoja apie pražūtingą atomo galią ir nužmogėjimą tą galią panaudojant žudymui. Tai, ką groja Mogwai, Toliau skaityti MOGWAI – ATOMIC [2016] →

Simonas Tongas po pagrojinėjimų The Verve, Gorillaz, The Good, the Bad & the Queen pastaruoju metu koncentravosi į paskutinįjį savo projektą „The Magnetic North”, kuriame „dirba” ir ilgametis Simono bendražygis Gawainas Erlandas Cooperis (su juo kartu grojo grupėje Erland and the Carnival) bei vokalistė Hannah Peel.

Antrasis „The Magnetic North” albumas „Prospect of Skelmersdale” yra tikrai magnetiškas ir, matyt, tikrai ne atsitiktinai pavadintas taip kaip pavadintas.

Internetai sako, jog Britanijos miestas Skelmersadale yra žymus ten aštuntajame dešimtmetyje išplitusiu Transcendentinės meditacijos judėjimu ir negalima to nepajausti klausant „Prospect of Skelmersdale”. Skeme augęs Tongas savo kailiu patyrė miesto dvasinę aurą ir ją sudėjo į muziką. Toliau skaityti THE MAGNETIC NORTH – Prospect of Skelmersdale [2016] →

Sklando kalbos, kad pirmos vietos topuose atspindi ne dainos kokybę, o gerą vadybą. Žmonės kalba – žmonės žino. Vienok, kad ir koks nuostabus kūrinys skambėtų rūsyje, jo akordai liks tik sienoms dažyti. Vadyba irgi ne stebukladariai: mėšlo gabalėlio verto garso, susukto blizgutyje, ilgą laiką už gerą prakišinėti nepavyks. Aišku, būna ir neigiamų pavyzdžių, bet dabar ne apie tai.

Štai visiškai trumpa istorija apie keturis jaunuolius, kurie savo tvirtu it ąžuolinės burbono statinės užsispyrimu pričiupo klajojantį muzikinį dramblį ir užsklendė jį kūrybos narve.

Viskas prasidėjo šio amžiaus pradžioje Bowling Green mieste, Kentukyje, kur susitiko „keturios dramblio kojos“: statybų santechnikas, pardavimų telefonu specialistas, gyvūnėlių krautuvės pardavėjas ir Amerikos „Senukų“ atitikmens parduotuvės vergas. Praėjus dekadai pasaulis juos jau žino kaip „CAGE THE ELEPHANT“. Apie pavadinimo kilmę sklando keletas pletkų, bet pati minimiausia versija teigia jog jis kilo nuo dribsių pakelyje rasto taškų sujungimo žaidimo. Šiuos taškus suvedžiojus ir gavosi dramblys narve.. Toliau skaityti CAGE THE ELEPHANT – TELL ME I‘M PRETTY [2015], arba Kai straublį prikiša Dan Auerbach →

Čia panašiai kaip su EL VY – garsių vardų šalutinis produktas, kuris nors ir gali būti pavadintas supergrupe, visgi stokoja išsigryninimo ir gelmės, tačiau atkreipti dėmesį tikrai verta.

Kol Mattas Berningeris (žinoma, tas pats – iš The National) malėsi su Brentu Knopfu (Menomena, Ramona Falls) minėtame EL VY, kiti The National veikėjai nesėdėjo rankų sudėję – broliai Dessneriai dirbo prie Grateful Dead tribute‘o „Day of the Dead”, baleto ir kitokių reikalų, broliai Devendorfai kartu su vienu iš Beirut orkestro narių, Benu Lanzu, išgimdė projektą LNZNDRF ir tokio paties pavadinimo albumą.

Aštuoni takeliai, veik akademinė valanda muzikos ir Toliau skaityti LNZNDRF – LNZNDRF [2016] →

Beveik lygiai prieš penkiasdešimt tris metus, 1963 m. kovo 22 dieną, pasirodė pirmasis „THE BEATLES“ albumas „Please Please Me“. Dainų albume buvo daugiau negu valandų jo kūrimui: per tryliką valandų studijoje iškepta 14 dainų plokštelė nesunkiai pasiekė pirmą britų topo vietą ir ten išsilaikė net trisdešimt savaičių, kol jos nepakeitė sekantis bitlų darbas „With the Beatles“. Vien tik debiutinio įrašo kopijų pasaulyje parduota virš milijono vienetų, bet tai tik lašas jūroj: skaičiuojant visus kolektyvo albumų pardavimus galima palyginti, jog kas antras Kinijos pilietis turi Liverpulio ketveriukės darbą savo muzikos kolekcijoje. „THE BEATLES“ yra lyderiai pagal parduotus įrašus per visą muzikos istoriją – daugiau nei 600 milijonų vienetų skaičius išties stulbina. Toliau skaityti PIRMOJO „THE BEAT(T)LES“ ALBUMO KURIOZAI →

Noyus.

Vienas paklausė. Vienam atsakiau: Šiemet labiausiai iš Lietuvos parapijos laukiu jo albumo.

O kol albumo nėra vis prasuku jo debiutinį EP „4U”.

Lietuviškajai auditorijai, žinančiai Nojų iš Airijos, vargu Noyus skambės originaliai. Turiu omenyje pasivadinimą. Ne muziką. Aš nežinau, kas slepiasi po pseudonimu Noyus, retai man rūpi atlikėjo gyvenimo klystkeliai. Teužsiima biografijomis kiti. Tiesiog iš nuotraukos internetuose matau, kad tai jaunas vaikinas, bet tai, kaip jis startuoja su „4U”, tik patvirtina patarlę „lenk medį, kol jaunas, gal į senatvę ir nulauši”. Pradėjęs su Lana Del Rey koveriais (kas kiek gali ir išgąsdinti rimtesnį melomaną), Noyus ėmėsi savos kūrybos ir tai jam sekas daug geriau. Toliau skaityti [ep:] NOYUS „4U” (2015) →

I don’t know why is your hate so hard to feel
Always all seems to be like a real mess.

Nuostabus albumas iš Meksikos. Tik toks labai vakarietiškas: su melomanui įprastu muzikiniu skambesiu ir angliškais tekstais. Kompanija savo bandcampe yra prisilipdžiusi įvairiausių keistų žymų: „indiepop pop shoegaze tweegaze tweepop nugaze shoegaze”, bet galima būtų apsiriboti ir indiepop su noise ir shoegaze atspalviais.

Tai ką jie groja man primena The Pains of Being Pure at Heart ir The Raveonettes, tik su daug stipresniu „nutolusio vokalo” efektu. Pure Morning vokalas visiškai nepagaunamas ir taip užgožtas muzikos, kad gali dainuoti ką nori, vis tiek be pačios grupės pateikiamų tekstų neitų suprasti. Toliau skaityti PURE MORNING – THE BROADCASTING DEPARTMENT OF PHILADELPHIA [2015] →

Iš pradžių neketinau rašyti, nes juk Ievos Narkutės muziką ne tik visi gerai žino, bet sėkmingai ir klauso (jos „Švelnesnis žvėris” prieš kelias dienas tapo Auksiniu žvėrimi, – Ievai įteiktas Auksinio albumo apdovanojimas, t.y. parduotos 5000 kopijų). Tačiau jos puikus koncertas su simfoniniu orkestru, transformavęsis į albumą ir tapęs malonia staigmena tiems, kurie dažnai verkšlena, jog koncertai dažnai būna geresni, nei įrašai, kurie labai priklauso nuo prodiuserių rankos (na, tokiems koncertus mėgstantiems labiau, kaip aš), vis tik privertė pasidalinti teigiamais įspūdžiais.

Čia rasime septyniolikos kūrinių, parinktų iš abiejų ankstesnių albumų aranžuotes ritmo grupei ir Lietuvos Valstybiniam Simfoniniam orkestrui (aranžuočių orkestrui autorius – Jievaras Jasinskis, dirigentas Ričardas Šumila), kurios buvo atliktos ir dar skambės koncertuose.

Toliau skaityti IEVA NARKUTĖ sutinka Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą [2016] →