Jau po pirmojo albumo buvo didis malonumas šią grupę rekomenduoti kitiems. Pasakai Pinkshinyultrablast ir jautiesi lyg siūlantis pažiūrėti kažkokį kosminį japonišką anime. Bet nieko panašaus (o galėtų būti, gi ne atsitiktinai kolektyvo feisbuke prie žanro nurodyta „Thunder pop Kung-fu-gaze”).

Visgi tai vis dar ta pati penkeriukė iš Rusijos, pernai įkėlusį koją į vakarų scenas ir svaiginusi savo debiutiniu „Everything Else Matters”, ir šįkart pateikia ne ką prastesnę dozę jėgos ir grožio.

Antrasis ilgagrojis „Grandfeathered” prasideda netikėtai švariu, ramiu ir šviesiu „Initial„, tačiau tai tik įžanga, po kurios užgriūva triukšmo ir elektrinių gitarų siena. Sakyčiau, dar tūžmingesnė nei buvo debiutiniame. Ir dar labiau dinamiška, daugiasluoksniškesnė.

Bet „blasteriai” išlaiko savo skambesį ir visame tame, lyg ir nevaldomame, žaibuojančiame hardcore‘iškame siautulyje, jie geba išlikti melodingi ir be proto atmosferiški. Kietai fūzuojančių gitarų bangos čia efemeriškos ir netrunka nurimti, o kai nurimsta, apsinuogina dieviškas moteriškas Liubos vokalas ir ima šviesti rožiniai sintezatorių lazeriai. Baisiai gražu. Ir tiesiai į metų geriausiuosius.

ps. Japonai vėl turi tris bonusus, tačiau kol albumas dar tik pakeliui į fabriką, nieko apie juos išskirtinio nepasakysiu.

https://www.facebook.com/Pinkshiny/timeline

Nemaniau, kad kažkas naujo dar pasirodys iš norvegų Kitchie Kitchie Ki Me O stovyklos. Maniau, jog debiutinis projekto albumas, apie kurį G. minėjome prieš penkmetį, bus pirmas ir paskutinis KKKMO diskografijoje.  O jie ėmė ir išleido naują albumą „Are You Land or Water” su šešiais gabalais, trunkančiais vieną akademinę valandą.

Bet ne skaičiai čia įdomūs (nors kai vienos kompozicijos trukmė keturios minutės, o kitos – vienuolika, norisi padiskutuoti ir apie kažkokį proporcingumą), naujasis albumas rodo visai naują grupės muzikinę kryptį, kuri iš orientacijos į roką su tekstais ir balsu nulėkė link instrumentinės alternatyvos su bliuzine psichodelika, kraut sąskambiais ir ambientiniu finalu. Toliau skaityti KITCHIE KITCHIE KI ME O – Are You Land or Water [2016; House Of Mythology] →

The darkness is your only friend a friend that will return again from a wounded place inside of you

Sivertas lyg senas geras draugas sugrįžta su jau penktuoju soliniu albumu.

Kaip ir Tindersticks atveju, be jokių ypatingų šiuolaikiškų naujovių ir ieškojimų, „Lioness” iš karto pagauna už ausies ir su Madrugada‘os vokalisto balsu veda nuo pradžios iki pabaigos.

Kaip ir viskas.

Nieko daugiau naujo apie Sivertą negaliu pasakyti.

Plokštelė sukasi, o aš sėdžiu ir grimztu jos skleidžiamoje atmosferoje – sodrioje, tvirtoje lyg neįveikiama gynybinė siena, apgaubiančioje tamsuma, kurioje skamba geležinis Norvegijos pilies karaliaus balsas. Nors ne, Toliau skaityti SIVERT HØYEM – Lioness [2016] →

Tindersticks yra ta grupė, kuri dviračio neišradinėja, tačiau sulig kiekvienu albumu geba pateikti daug ypatingų momentų. Tiesa, mano draugystė su jų albumais apsiriboja pirmuoju, antruoju ir „The Something Rain”. Visi kiti prašosi nemažo mėsinėjimo.

Naujasis lynčiška asilo galva ant viršelio papuoštas „The Waiting Room” laviruoja ant ribos ir dar prašo priimti galutinį sprendimą dėl džiazovo „Help Yourself”, kiek erzinančio titulinio „The Waiting Room” ir instrumentinių intarpų, tačiau šis albumas turi tokių šmotų, kuriuos norisi sukti be pabaigos ir tai rodo, kad grupės lyderis Stuart A. Staples turi dar užslėptų kozirių, kuriuos būtina išgirsti. Toliau skaityti TINDERSTICKS – THE WAITING ROOM [2016] →

Nuostabu, kai 1964-ųjų gimimo vyras 2015-aisiais išleidžia pirmąjį savo albumą. Toks albumas turi būti arba visiškai niekam tikusi saviveikla, arba iki negalėjimo subrandinta ir išieškota klasika. Dano Troels’as Hammer’is albumui „TRANS/FOR/MATION” galima taikyti antrąjį apibūdinimą.

Veik valandos trukmės instrumentinis įrašas sklinda lengvo ambiento, mediatyvaus fortepijoninio new-age ir minkštos lounge‘inės elektronikos bangomis.

Tiesą sakant, aš labiau būčiau norėjęs, kad Hammer’is būtų išleidęs du trumpesnius albumus: vieną – fortepijoninį, kitą – ambient’inį, nes nors šie stiliai atmosferiškai toli nepabėga vienas nuo kito, tačiau albume „TRANS/FOR/MATION” Toliau skaityti TROELS HAMMER – TRANS/FOR/MATION [2015] →

Po sėkmingo starto Lietuvos regio žadintojai Ministry of Echology metų pradžioje pateikia antrąjį studijinį blyną – albumą „Wanderer”. Debiutinis „Notes & Quotes” nebuvo pats klausomiausias regio įrašas, netaps tokiu ir „Wanderer”, o gaila., nes gyvai grojantis kolektyvas skamba labai labai regiškai ir smagiai.

„Ministrai” kiek pasimokė iš ankstesniųjų klaidų – tapo konkretesni. Naujajame albume pateikė tik septynias kompozicijas, be jokių dub version, be aštuonminučių nieko nesakančių eksperimentavimų, be lietuviško žodžio.

„Wanderer” atidaro linksmybes žadanti įžanga „Inna Vilnius City”, tačiau spartesnio tempo ir intrigos likusiuose kūriniuose pasigendu. Toliau skaityti MINISTRY OF ECHOLOGY – WANDERER [2016] →

Pirmas jausmas, perklausius dviejų dienų šviežumo David Bowie albumą Blackstar, nukelia į makabrišką brolių Strugackių mokslinės fantastikos apysaką Piknikas Šalikelėje. Tame kūrinyje aprašoma keista ateivių aplankyta vieta Žemėje, į kurią veržiasi stalkeriai – ateivių paliktų daiktų medžiotojai, jiems gresia radiacija ar Zoną saugančių kareivių kulka. Tiesa, jeigu jie parsineša kokį nors artefaktą, gali jį brangiai parduoti. Knygoje ši vieta aprašoma kaip ateivių pikniko vieta – šiukšlynas, kurį jie paliko trumpam sustoję mūsų planetoje. Jeigu tame šiukšlyne voliotųsi koks nors iš skraidančios lėkštės išmestas įrašas, tai būtų David Bovie Blackstar.

Prieš porą metų po ilgos pertraukos išleistas The Next Day nuteikė solidžiai. Nenustebino, nes buvo pastatytas ant tradicinio mainstreaminio roko. Kita vertus, Toliau skaityti DAVID BOWIE – BLACKSTAR [2016] →

Lenkija, Gdanskas. Trupa Trupa. Keturi vyrai. Albumas „Headache”. Trumpas užsiminimas, kad kažkas kažkur jį paminėjo tarp praeitų metų geriausiųjų. Visa tai sukrito į mano elektroninę pašto dėžutę ir nedaug trūko, kad būtų greit iškritę, bet pats pirmasis gabalas „Snow” kažkaip pataikė į nuotaiką ir tą -20 už lango, tad visas „Headache” susiklausė garsiai ir priimtinai.

Čia, matyt, reikia iškart įspėti, jog visi „Headache” tekstai atliekami anglų kalba, o tai Trupa Trupa atveju tik dar labiau sustiprina įspūdį ir daro albumą priimtinesnį nelenkakalbiams.

O albumas tikrai geras, nevienpusis, nenuobodus, su prasmingais (nors kartais atrodo kartojama tik viena ir ta pati eilutė) tekstais. Toliau skaityti TRUPA TRUPA „HEADACHE” [2015] →