Vėl daug pavadinimų. Apie penkiasdešimt. Metai buvo muzikalūs, nors išskirti kažką vieną, kaip pernai buvo The War on Drugs, šiemet nepavyksta. Vienok, paraudoninti pavadinimai yra tie, už kuriuos dedu galvą, o šiaip viskas surikiuota abėcėlės principu. Malonaus klausymo.
AARON DIEHL – Space Time Continuum [2015]
Lengvai ir nenuobodžiai džiazuojantis įrašas su akcentu į fortepijoną.
ALGIERS – Algiers [2015]
Vyrukai verti visų kritikų visų liaupsių. Man ypač limpa vokalinė pusė – ta gospeliška inercija kuria unikalų skambesį. Toliau skaityti G.eriausi 2015 metų albumai
Pirmą kartą „Lowlands” akordai buvo išgirsti metų pradžioje, Litexpo Knygų mugės Muzikos salėje. Ten Saulius Petreikis su nedidele dalimi visos komandos pristatė albumą. Manau niekas nesuprieštaraus, kad Saulius vienintelis toks multiinstrumentalistas Lietuvoje (o gal ir pasaulyje?), tad galima tik pasidžiaugti, kaip jis scenoje, žongliruodamas su neįsivaizduojamu kiekiu muzikos instrumentų, puikiai jaučiasi ir muzikuoja. Jo kuriamo skambėjimo visuma būna gyvybinga, maloni ir įpučianti šilumos. Neslėpsiu, jeigu kokio nors koncerto anonse pamatau Sauliaus Petreikio pavardę, tai pasidomiu renginiu įdėmiau, nes tikimybė, kad ten skambėsianti muzika bus kokybiškai atlikta, – padidėja.
“Elektrikai” – taip meiliai “Electric Light Orchestra” arba “ELO” vadino lietuviai. Savu laiku jie buvo viena populiariausių grupių, sėkmingai išbandžiusi viską – nuo eksperimentinio roko, koncepcinių albumų iki disko ir pop. Įdomiausia klausinėti žmonių, kokie “Elektrikai” jums patinka – Lietuvoje daugelis sako, kad, na, ta “Soserious” arba “Calling America”, dar kas nors prisimena ir “Don’t Bring Me Down” ar “Rock’n’Roll is King”.
Įspėjimas: nesitikėkite šioje apžvalgoje pono Objektyvumo, kai grupės kelią seki nuo pat pirmos skylės, norom nenorom pats truputį įplyšti. Visgi, kaip sakė Aristotelis, Skylė skyle, bet Plutonas – irgi beveik planeta. Taigi…
Oho!!! oHoHo!!! Galėčiau daug pripilstyti apie tai, kaip tikėjausi iš BIXų kažkokio panašaus šūdo į tai, ką pastaruoju metu mala legendarinė Antis. Tryniau rankomis, išgirdęs žinią, jog po bukus televizijos projektus įsisukęs (kaip ne vienas sakė „nusivažiavęs”) Samas trenkė žinią apie būsimą naują albumą – galvojau, ot bus proga pažvengti iš dar vieno muzikoriaus, kuris sugadins Nirvanos apšildytųjų markę. Visgi septyniolika metų tarpas po paskutiniojo ilgagrojo „Wor’s” nėra juokas, ir nevirintos gitarų stygos skamba nebe taip, ir kompanija, apart paties Samo, kita.
Darių Žvirblį galima vadinti buvusia Atikos širdimi, kuri galėjo plakti ir toliau tuo pačiu pavadinimu, tačiau keliems grupės muzikantams nusprendus mesti garsų skleidimo veiklą, Darius subūrė naują komandą ir Atikos vardą paliko užmarštyje.
Sekantys mūsų 
Po vasaros vidury išgirsto „Timmerdalen”, kompozicijos, pavadintos vieta, kurioje gimė visas šio albumo pagrindas, tikėjausi mažos bombos, kuri turėjo sprogti išgirdus visą albumą „This is head”. Išgirdau ir niekas nesprogo – dėl per didelio skaičiaus lėtai tampomų kompozicijų, bet tai nereiškia, jog naujasis švedų indierokerių albumas nesiprašo būti klausomas atsukus garso rankenėles iki galo.