Viską išsprendžia atviras žodis. Uždega šviesą danguje.

Tad paatviraukime.

Visų pirma, man jau albumo priešistorė yra neskani. Vien tuo, jog AM surengė koncertinį albumo pristatymo turą „Degančios akys”, kurio metu (ok, patikslinu – antroje turo pusėje) buvo teigta, jog bus galima įsigyti patį albumą. Kur jau ten. Čia Lietuva. Čia albumą galima pristatyti koncertiniu turu net albumo dar neįrašius. Taigi, turas baigėsi rugsėjo 5-ąją, albumas pasirodo internetuose – spalio 2 d. ir vėl prasideda naujas pristatymų maršrutas. Tik šįkart po didžiuosius miestus, kuriuose, tikėtina, anas provincinis „puodų pardavinėjimas neparodant puodo” nebūtų taip sklandžiai praėjęs. Toliau skaityti ANDRIUS MAMONTOVAS – Degančios akys [2015] →

we’re never growing young

Po siaubingo industrinio triukšmo pripildytų dviejų albumų, kuriuos daug klausomesniais paversdavo kiti (tarp jų CFCF ir Crystal Castles) kompiliacijose „Disco”, amerikiečiai HEALTH įrašė trečiąjį albumą „Death Magic”. Su šiuo įrašu HEALTH jau lipa iš alternatyvaus pogrindžio ir netruks tapti nauju jaunimėlio trendu. Žiūrėk, dar vienas panašus ilgagrojis ir jų koncertų salės nebesutalpins norinčiųjų patekti. Nenustebsiu net jei mūsų radijo stotys išdrįs kokį „L.A. Looks” prasukti.

O tas posūkis iš alternatyvos į pop, iš triukšmo į melodingumą padarytas paprastai – prie visų sintezatorinių čaižumų Toliau skaityti HEALTH – Death Magic [2015] →

Antrasis švedų multiinstrumentalisto Henrik‘o Öhberg‘o projekto Tvärvägen instrumentinis albumas. Gražesnis, vientisesnis už pirmąjį, tačiau toks pat, garso takelį primenantis, darbas, kuriam pastiprinti norisi kinematografiškų vaizdų.

Vienas vaizdas jau yra – titulinei albumo kompozicijai „This River So Red” susuktas klipas leidžia suvokti, jog kūrėjas Tvärvägen muziką įsivaizduoja derint prie daug tamsesnių tonų, nei jo klausytojas. T.y. šiuo atveju – aš. Man „This river so red” yra vientisas vasaros šiltų dienų (blogesniu atveju – vakarų) kvapo dvelksmas. Iš lietuviškų pievų gėlių, iš skandinaviškų tirpstančių ledynų ašarų, iš europietiškos meditacijos ir levitacijos, Toliau skaityti TVÄRVÄGEN – THIS RIVER SO RED [2015] →

Pelenės istorija. Vaikinas, augęs prie teliko, rodžiusio tik vieną kanalą, be jokio (nei laidinio, nei belaidinio) telefono, žuvus tėvui metęs mokyklą ir patraukęs uždarbiauti, klausęs tėvų muzikos įrašų kolekcijos (kuri ir suformavo ne ypatingai modernios muzikos įtakas), nes kitokios tiesiog neturėjo, nors norėjo, ir kartais brazdinęs sena mamos gitara, šiandien tapo žmogumi, įrašiusiu gabalą „S.O.B.”, apie kurį siaubo karalius Stephenas Kingas pasakė taip: If this doesn’t get you up and shaking your ass on a Friday afternoon, you’re dead.

Kingas teisus. Nathanielis Rateliffas ir nauja jo muzikantų kompanija The Night Sweats šokdina baisiai smagiai. Toliau skaityti NATHANIEL RATELIFF & THE NIGHT SWEATS – Nathaniel Rateliff & The Night Sweats [2015] →

Amerikiečių chamber pop muzikos grupės Gem Club antrojo ilgagrojo „In Roses” pernai galima buvo ir nepastebėti. Kritikai liaupsėmis jo neapipylė, metų albumų topuose taip pat nešmėžavo, bet kad jau veik metai „In Roses” laikosi mano ausinuke, tai prieš paguldant dulkėti į lentyną, norisi jį šiek tiek dar apkalbėti.

Antrasis Gem Club albumas niekur nenutolsta nuo pirmtako „Breakers” – toks pat melancholiškas, intymus, asketiškai minimalistinis, liūdnai gražus, sukurptas iš tų pačių, fortepijonas+violončelė+vokalas, ingredientų.

Ir dar ta, visaapimanti, depresyvi atmosfera. Toliau skaityti GEM CLUB – In Roses [2014] →

prisigeriu lietaus lašų ir vėl blaivausi

Neslėpsiu, laukiau iš Leon Somov & Jazzu (ne, vis dar nežinau, kaip ištarti tas dvi zz) išskirtinai lietuviško albumo. Nes pagal „Mano” (Am-Boy remiksą) buvo egoistiškai šokama ne kartą (o viskas manooo), po to – romantiški, mintinai deklamuojami „Muzika Tu” ir „Tik Pasilik” iš „Updated” rodė, jog duetas gali būti nauju vėjeliu lietuviškos eilėdaros padangėje. Iš esmės jis tokiu ir tapo, tačiau pastaruoju metu ėmė pūsti ne į tą pusę. O to priežastis, matyt, bus Leono daugiadarbystė: Monikos Linkytės šefavimas, Eduardo Gimenez’o albumas „Viento”, bendri reikalai su Vidu Bareikiu, Freaks On Floor albumo „Life” prodiusavimas, o kur dar visokie featurinimai, tad ne nuostabu, kad Leono ir Jazzu asmeninės „Istorijos” stokoja ypatingumo ir brandos. Toliau skaityti LEON SOMOV & JAZZU – ISTORIJOS [2015] →

Veik prieš dešimt metų švedų indie pop grupė The Legends užkabino albumu „Facts And Figures” (2006). Jį tuomet net drįsau priskirti prie metų geriausiųjų.  Po to sekė „Over And Over” (2009) – didžiulis neaprėpiamo triukšmo nesusipratimas, kuris kurį laiką neleido prikišti špygų prie naujausiojo The Legends darbo „It’s Love”, bet kai jau prikišau, tai įkišau ir nebesinori nusiplauti.

Po The Legends pavadinimu slypi Johanas Angergårdas, leiblo Labradors galva ir tokių grupių kaip Acid House Kings, Club 8, Pallers, Eternal Death (naujausias projektas, kuriuo būtinai pasidomėkite) narys.

„It’s Love” – intymus, liūdnas ir ramus albumas Toliau skaityti THE LEGENDS – It’s Love [2015] →

A break in music is still music: a span of time in which to act. It’s the basis for breakdowns, breakbeats, and break dancing. On paper a break seems like next to nothing, but in practice it can be the moment when everything comes to life.

Vijay Iyer

Neturiu iliuzijų šimtu procentų persimesti į platųjį džiazo pasaulį, tačiau šiemet šis muzikos žanras mano grotuvuose karaliauja vis dažniau. Sutinku su tais, kurie sako, jog tokią muziką reikia klausyti (ir matyti) gyvai, o ne iš įrašo, tačiau ne retas atvejis, kad tas muzikuojantis improvizacinis laisvumas geba pavergti ir studijiniuose įrašuose.

Paskutinis toks asmeninis džiazuojantis jėgagrojis, kuris visai netyčia pateko į akiratį tik dėl trijose kompozicijose naudojamų paukščių pavadinimų,- Vijay Iyer Trio 2015-ųjų albumas „Break Stuff”. Toliau skaityti VIJAY IYER TRIO – Break Stuff [2015; ECM] →