Happy songs for happy zombies

Laisva vieta tuščia ilgai nebūna. Kol Slowdive sprendė savo egzistencinus klausimus, jų manierą pasigavo ne vienas, bet retam pavyko legendai prilygti ar ją pralenkti. Tarp tų retųjų turėtų būti minima grupė iš Sankt Peterburgo Pinkshinyultrablast, šiemet išleidusi debiutinį ilgagrojį „Everything Else Matters”.

Penkeriukė iš Rusijos groja jau septynerius metus. Tiesa, gimtojoje šalyje pranašu netapo, bet po keturtakelio EP „Happy Songs for Happy Zombies” 2009-aisiais, kolektyvas be skubos, atsidėję muzikavo, šlifavo, ir kai jau driokstelėjo, tai iš karto aidai pasklido nuo Japonijos (kurie turi net tris albumo bonus track’us) iki JAV ir Jungtinės Karalystės. Toliau skaityti PINKSHINYULTRABLAST – Everything Else Matters [2015] →

Foninis albumas. Bet kad jis toks mielas, kaip kačiukai feisbuke, tai norisi būtinai paminėti raštu. O ir skaičiuojant melomaninius viščiukus metų pabaigoje bus paprasčiau.

Grupės iš Belgijos „The Go Find” albumą „Brand New Love” klausai ir aplinkui darosi taip pat šilta ir jauku, kaip po/per Kings of Convenience. Arba per Boat Club „Caught the Breeze”, po kurio taip šie švedai ir nutilo. Arba per The Embassy.

Tuo ir būtų galima pabaigti albumo pristatymą, bet atrodytų per daug arogantiška, tad, kol eilinį kartą albumas baigsis ir vėl paspausiu play, dar pavardinsiu būdvardžių apie visiškai naują meilę: Toliau skaityti THE GO FIND – Brand New Love [2014] →

As soon
as I
begin to read a poem
I stop talking

Jeigu būčiau nakties muzikos inžinierius, tai šią plokštelę šiuo momentu įrašyčiau pirmuoju numeriu. Ir čia nesvarbu, kad kartais Beno Goldbergo komanda albume „Orphic Machine” užaštrina kampus ir verčia jaustis nepatogiai lyg vidurnaktį pro langą įspindusi pilnatis.

Prieš porą metų įrašytas ir šiemet dienos šviesą išvydęs albumas groja džiazo rėmuose, tačiau net savo muzikiniu avantgardiškumu yra be proto lyriškas. Dešimt kompozicijų, dešimt amžinatilsio Amerikos poeto Alleno Grossmano, kuriam ir dedikuojamas šis albumas, traktato “Summa Lyrica” ištraukų „Orphic Machine” daro dvigubai vertingesniu, negu eilinis džiazo įrašas. Toliau skaityti BEN GOLDBERG – Orphic Machine [2015] →

Kolektyvas iš Čikagos Verma per gerus ketverius metus išsigrynino ir po slogių eksperimentavimų trance/drone‘iškose stoner roko ūkanose apsistojo labiau apčiuopiamuose tyruose. Žinoma, tas „labiau apčiuopiamas” labai sąlyginis pasakymas, nes albumas „Sunrunner” kaip ir ankstesnė grupės kūryba turi tų pačių ingredientų, tik visuma skamba per plauką lengviau ir linksmiau.

Su „Sunrunner” Verma jau priartėjo prie tų masiškesnių ir vis garsiau skambančių panašios stilistikos vardų kaip Goat, Wooden Shjips, White Hills, Föllakzoid ir panašių, kurių vis ieško tie, kam anksčiau klausyta muzika atsibodo. Toliau skaityti VERMA – Sunrunner [2014] →

Nesiginčysiu, jei kas sakys, jog tokia muzika jau sugrota prieš n metų ir toks lengvo bliuzo, kantri, džiazo ir lotyniškų motyvų pripildytas albumas gali gimti kas mėnesį, tik reikia sugebėti pasitelkti profesionalių muzikantų komandą. Gi pats Bozas jau seniai išėjo iš kūrėjų gretų ir mėgaujasi atlikėjo amplua.

Vienok, „A Fool To Care” publikuojasi po Boz Scaggs vardu ir yra vienas iš tų įrašų, kuriuos klausant sakai „va čia – tikra muzika”. Be jokių modernių užlankstymų, specialiųjų efektų leidžia tau, paspaudus „play”, gyventi skaniau.

Senas scenos grandas Bozas Scaggsas, pasitelkęs porą balsingų moteriškių – Bonnie Raitt ir Lucinda Williams – duetams ir kitų kūrėjų (tarp kurių jaunesniam klausytojui geriausiai žinomas Richardas Hawley su savo „There’s A Storm A Comin'”) tekstus, įrašė albumą, kuriame vyrauja šiokia tokia stilių maišalynė, tačiau lengvas Bozo tenoras viską švelniai apgaubia ir leidžia šiam įrašui tapti vienu klausomiausiu šiais metais. Toliau skaityti BOZ SCAGGS – A Fool To Care [2015] →

Ir nukritau į paparčių mišką, iš kurio nebegaliu sugrįžti.

Baisiai smalsu buvo, ar pavyks „Garbanotam bosistui” studijiniame įraše išlikti tokiems pat ypatingiems, kaip per gyvus pasirodymus. Ar sugebės išlaikyti tą doorsišką/led zeppelinišką muzikos skambesį ir sujungti jį su išskirtiniu Šarūno Joneikio vokalu. Ar neišsklaidys ta auksinės psichodelinės muzikos laikų atmosfera, į kurią galima susivynoti net nieko nepavartojus?

Į tuos klausimus atsako dar vienas ypatingas šiųmetis albumas iš mūsų padangės atlikėjų – „Above Us” (Virš galvų”). Toliau skaityti GARBANOTAS BOSISTAS „Above Us” [2015] →

Akivaizdu, jog 2015-ieji bus derlingi vertingais lietuvių atlikėjų įrašais, tarp kurių privalo pakliūti ir Alinos Orlovos „88”.

Gaila, jog neteko sudalyvauti gyvame albumo pristatyme, tad atgarsiai apie Alinos „suelektrikėjimą” kiek buvo išgąsdinę, tačiau nerimauti nėra pagrindo.

Studijiniuose „88”-iuose Alina vis dar sava ir iš karto atpažįstama tiek iš vokalo tembro, tiek iš skleidžiamos svajingos, ramios ir lyriškos atmosferos.

Šį albumą kaip ir prieš tai buvusius „Laukinis šuo dingo” ir „Mutabor” prodiusavo Aurelijus Sirgedas. Toliau skaityti ALINA ORLOVA – 88 [2015] →

Džiaugiausi Marko EP  , kur „Apolonas”, „Lipam Lipam” ir „Miesto betonas” leido tikėtis viso lietuviško albumo, nors ir su keistais tekstais apie keistus dalykus. Bet tai nestebino, nes pats Markas ant scenos atrodo keistai, gaivališkai, ateiviškai, lyg tikras Menininkas. Deja, tas atlikėjo originalumas dingsta, kai Markas nestovi klausytojui prieš akis. Tad Marko sprendimas albume „Puzzleman” grįžti prie angliškų tekstų mane tikrai nuvylė.

Po pirmųjų albumo perklausų piktinausi, jog mūsų dainorėliai negeba suraityti tekstų lietuvių kalba ir norėjau skelti iš peties, jog dar vieno angliakalbiško Thom Yorke-Antony Hegarty hibrido pasauliui nereikia, bet pamažu tas pyktis nuslūgo ir „Puzzleman” tapo visai maloniu fonu ausiai. Nors tas angliškas tekstas vis tiek prabėga paviršiumi ir nieko nepalieka, nieko įsimintino nepasako ir visumą skandina panašios (elektroninės vokalinės indie pop/rock) muzikos vandenyne. Toliau skaityti MARKAS PALUBENKA ‎– Puzzleman [2015] →