I’m the beggar who begs forgiveness from a song.

Geri dalykai neprailgsta. Dažnai jų trukmės net pristinga, todėl tenka kartoti iš naujo. Toks man tapo dainininkės, muzikantės ir tekstų kūrėjos iš Danijos Maggie Björklund albumas „Shaken”. Vienuolika nuoširdžių kompozicijų, kuriose pati Maggie akomponuoja verkiančia pedaline havajų gitara (tikiuosi, taip verčiasi pedal steel guitar).

Didžioji albumo dalis sukurta Maggie vykstant iš/į ligoninę lankyti mirštančios mamos, tad „Shaken” atmosfera retai pakyla iki šventiškos ar nerūpestingai nuotaikingos. Greičiau visumą galima apibūdinti kaip susitaikymo su neišvengiamybe, nusiraminimo, tylaus liūdesio ir tarimo sudie artimajam išraiška. Maggie balsas nevirpa, neašaroja – už ją tai daro pirštai, braukiantys gitaros stygas, kurios skleidžiasi lyg gyvos ašaros. Toliau skaityti MAGGIE BJÖRKLUND – Shaken [2014] →

Prieš metus projektas Driezhas, Kristijono Lučinsko ir Ievos Astromskaitės duetas, pristatė „Mėsiją” – kompoziciją, kuri leido tikėtis iš būsimojo ilgagrojo kažko dar tamsesnio, zombiškesnio ir ezoteriškesnio, nei buvo „Gonijoje”. Deja, tik internetu platinamo nepilno albumo „7” kontekste „Mėsijas”, kartu su „Baltosios šaknys”, yra išimtis, o ne teminis vedlys. Rašau „deja” nes tikėjausi kiek kitokio įrašo, tačiau tai nereiškia, jog „7” nevertas dėmesio. Čia Driezhas vėl toks pats etnoelektoninis, neskubrus, subrendęs, paskanintas Kristijono pučiamaisiais, poetiškais Ievos tekstais, kuriuos vėl norisi vadinti „skylė”‘ta lyrika.

„7” – ne antras Driezhas’o albumas Toliau skaityti DRIEZHAS – 7 [2015] →

Be abejonės, ba. šiandien yra vienas šviežiausių ir įdomiausių lietuviškosios muzikos startuolių, į kurį tikrai verta investuoti. Prieš porą metų įšokęs į viešumą Benas Aleksandravičius vietinei faunai pateikė mūsuose neįprastą skambesį ir keistą tekstų kūrimo manierą. Daug gyvų ba. pasirodymų (kuriems dar yra kur tobulėti) ir skaitmeninių įrašų vainikavo vasario viduryje pristatytas albumas „Rasti / Pasiklysti”, kurį jau galima įrašyti į būtinosios išgirsti lietuviškosios muzikos sąrašus.

Prie įrašo padirbėta iš visų pusių: nuo pateikimo dizaino, pristatymo kino teatre iki muzikinio turinio. Pastarasis man rūpi labiausiai. Toliau skaityti ba. – RASTI / PASIKLYSTI [2015] →

Dar ant naujų SELas kai kalė asmenukės prezentaciją, tai iki šiol griausmingi atgarsiai griaudėja. Girdėjau Vilnius grybą supjovė ir sunkiai davėsi, bet Kaunas yra Kaunas, seniai garse ir šviesose pralenkęs stalycą.

Vopščim, jau trys mėnesiai plėšosi mano bemso dinamikai, kai iš originalaus (! – mes irgi remiam ligonius) kompakto paleidžiu Seliuką, pensininkai net tašes išmeta man praraunant pro šalį. Anie dar nežino, kad pas mane peroksidinės raivos ant galinės. Bet gerai, kad nežino ir nemato. O tai diedukai pamatę iškart nuleistų, o senikės pultų ant kelių. Bet nenoriu aš čia apie prastuomenę, bo nuo mano kasdienybės – viešbutis, šampano taurės dar ir dar, ant stogo electro, takeliai, po kurių visi keliai atviri – dar anūkų į kiemus nebeišleis. Toliau skaityti [balandžio 1-osios juokai:] SEL – Fi [2015] →

I want to breathe in all the ashes of the books they tried to burn. I want to feel the pages in my skin and understand the words.

Melancholiškas muzikos albumas visad yra geriau negu linksmas muzikos albumas. Gi kiek čia to džiugesio įgali pakelti mūsų lietaus šalies natūros? Tad tokie skambantys dalykėliai kaip Dan Mangan + Blacksmith „Club Meds” visad laukiami išskėstomis rankomis. Žinoma, toks įrašas prieš penkiolika metų būtų palikęs gilesnį įspaudą mano kasdienybėje, tačiau kartas po karto „Club Meds” pėdsakas mano ausų būgneliuose tik ryškėja. Toliau skaityti DAN MANGAN + BLACKSMITH „Club Meds” [2015] →

Kokie penkeri metai atgal buvo į galvą įsėdusi tokia dainuška, kurioje nieko daugiau nebuvo ir nieko daugiau nereikėjo tik „Rain Rain Down Down”. Buvo ir albumas tokiu pačiu pavadinimu su ta dainuška. Nepamenu, klausiau ar ne anksčiau, bet patikrinus dabartyje nieko ten ypatingo nerasta: toks balaganėlis, kurio viršuje plūduriuoja vis išnyranti armonikėlė, kurios motyvas būtent ir paviliojo atidžiau pasižvalgyti po „Straight From The Harp” apylinkes.

„Straight From The Harp” yra šeimyninis duetas iš Lady Lützen ir Jarno Varsted – pusė vokiško kraujo, pusė daniško. Žinoma, nieko tai nereiškia, o kalba toliau eina tik dėl to, jog šito projekto albumas „I’m On Fire Just For You” yra armonikėliško nuostabumo viršūnė. Ne, Jarno neišmoko virtuoziškai pūsti į „dūdą”, tačiau tas armonikėlės akcentas kaip firminis projekto ženklas yra tikrai tinkamas, ir jį tinkamai panaudojus buvo įrašytas ankstesnius įrašus lenkiantis albumas. Toliau skaityti STRAIGHT FROM THE HARP – I’m On Fire Just For You [2012] →

You’re welcome to come and collect purchases in person. I’ll make you a cup of tea, and maybe a veggie curry. Don’t like curry? Maybe I can rustle up some vegan cookies. Don’t like cookies? What is wrong with you? You are welcome to bring your own snacks.

Toks tekstas pasitinka keliant ranką paspausti mygtuką ir įsigyti Boduf Songs ‎albumą „Stench Of Exist” iš paties kūrėjo rankų (tokios platformos reikėtų ir mūsų muzikuotojams). Žinoma, būtų smagu užeiti, prisėsti, gurkštelėti arbatą ir paplepėti apie patį įrašą. Paklausčiau Mato Sweeto, Boduf Songs sielos, kelių klausimėlių apie pasaulio beprotybę, neišmatuojamą žmonijos kvailybę ir šį tą apie paskutinįjį albumą. Toliau skaityti BODUF SONGS – Stench Of Exist [2015] →

Nežinau, ar tai tendencija ir jokių šaltinių netikrinau, bet man atrodo, kad mūsuose daineles vaikučiams pagrinde dainuoja tik vaikučiai. Telebimbam, Džimba, Mokinukės, Linksmasis do…, o Mamontovas, Paškevičius, Kaušpėdas ar Samas vaikučių visai nemyli. Pamenu tik: Džimba su Marijonu, Šeduikyte ir dar kažkuo buvo padarę vaikiškų dainelių duetų rinkinius, kuriuos galėjo klausyti ir suaugęs. Bet vis tiek tai skambėjo gana vaikiškai.

Tuo tarpu Walter Martin, vienas iš The Walkmen grupės muzikantų, ėmė ir įrašė solinį debiutą, subalansuotą bet kokio amžiaus auditorijai – „We’re All Young Together” smagu klausyti tiek darželinukui, tiek mokyklinukui, tiek brendylai, tiek pensininkui. Vien tas faktas, kad vokalinę partiją atlieka suaugęs žmogus, padaro šį albumą daug universalesniu. Toliau skaityti WALTER MARTIN „We’re All Young Together” [2014] →