Dengue Fever pavadinimas gali būti pritaikomas tai pačiai, klausomos muzikos pabodimo, operai. Tiksliau – kaip egzotiška alternatyva visokiems angliškiems ir kitų vakarietiškų kalbų uliavimams. Bent taip man rodėsi, kol nepasidomėjau iš kur šis kolektyvas nukrito į mano ausis. Žinoma, geriau būčiau nesidomėjęs, nes faktas, jog tai amerikietiškas, losandželiškas, produktas Dengue Fever akcijas bent psichologiškai kiek nusmukdė.

O bet tačiau Dengue Fever vis tiek yra smagūs ir klausosi kaip šviežus vėjo gūsis vakarietiškos muzikos padangėje. Taip, kaip kažkada savo metu buvo taip pat azijietiškų prieskonių turintys Asobi Seksu. Norisi tikėti, kad ir pačioje Kambodžoje galima rasti panašaus skambesio muzikos, o jei ne – sukame paskutinįjį jų albumą „The Deepest Lake”. Toliau skaityti DENGUE FEVER – The Deepest Lake [2015] →

„Sisters On Wire” apsireiškė patys. Daug vilčių nedėjau, nes akys kažkaip pirmiausia užkliuvo už „it was formed in 2014„. Kaip žinoma, mūsuose yra ir dešimt metų muzikuojančių, bet taip ir negebančių išlipti iš „įdomūs patys sau ir draugams” pižamų. „Sisters On Wire”, ačiū Muzikai, nėra iš to paties pižamų vakarėlio.

Tiesą sakant, tie 2014-ieji nieko šiuo atveju nereiškia – „Sisters On Wire” yra vilkai su patirtimi: Olegas Jerochinas gitaruoja ir kitaip draugauja su muzika ne pirmus, gal net dešimtus, metus, Gints Gascevicius (taip, tas pats, iš BIX’ų) sėdi užu mušamųjų ir tik trečiasis grupės narys, tekstų kūrėjas ir gitaristas Filipas Gusevas į mano akiratį dar nebuvo papuolęs. Žodžiu, šios trys seserys iš tikrųjų yra trys ne iš kelmo spirti vyrukai, kurių pirmasis EP yra labai labai vertas dėmesio. Toliau skaityti SISTERS ON WIRE – EP [2015] →

Šitie škotai visad pasižymėjo švelniais, lyriškais, dainingais tonais ir tekstais, kuriuose ne tik saulė ir mėnulis. Sulig „Girls in Peacetime Want to Dance” Belle and Sebastian niekur nuo minkštabalsės savasties nepabėgo, bet šis albumas yra kitoks. Kitoks skambesiu, kurį nusako disko pavadinimas. Šis įrašas, prodiusuotas Ben H. Allen III (Animal Collective, Gnarls Barkley, Washed Out), kviečia į šokių aikštelę. Gerai, kad ne į house, trance, o į tokio šviežaus ir tuo pačiu nostalgiško pop disco skambesio pripildytą salę, kurioje iš lėto sukasi veidrodiniais kvadratėliais aplipytas gaublys ir įsimylėjusios (neapsinešusios) poros trypsi pogreičio valso žingsniu. Toliau skaityti BELLE AND SEBASTIAN – Girls in Peacetime Want to Dance [2015] →

Mano gyvenime Robertas Plantas prasidėjo nuo „Raising Sand” – albumo, įrašyto kartu su nuostabaus balso savininke Alison Krauss. Tiesą sakant, tuo ir užsibaigė. Tad neparašysiu jokių niuansų apie tai, iš kur jis atėjo (taip, apie „Cepelinus” žinau ir džiaugiuosi, kad į juos Plantas negrįžta), kokiais soliniais laukais ir keliais žygiavo iki šiol, kas dabar atsirado naujo jo muzikoje ir panašiai. Pasakysiu tik, kad pernai prasprūdęs Planto albumas „Lullaby and… The Ceaseless Roar”, įrašytas kartu su talkinančiais muzikantais, apjungtais pavadinimu The Sensational Space Shifters, yra labai labai vertas dėmesio.

Tik užsileidau „Lullaby and… The Ceaseless Roar” kaip ranka siekė garso reguliatoriaus ir pasuko jį į didžiąją pusę. Iš karto, nuo pat pirmojo bliugraso klasikos „Little Maggie” „aprėdymo”, tapo aišku, kad garsinę magiją čia kuria Meistrai, gebantys iškepti kelių sluoksnių muzikinius pyragus be jokio svilėsio ir su daugybe poskonių. Reikia tik įjungti visas jusles ir pasistengti išgirsti ne tik pirmąjį muzikinio paveikslo planą, bet ir tolimesniame fone slepiamus ingredientus. Toliau skaityti ROBERT PLANT AND THE SENSATIONAL SPACE SHIFTERS ‎– Lullaby And… The Ceaseless Roar [2014] →

Nesu tikras, ar į G. pašto dėžutę pasibeldusi grupė „Mutefish”, kurioje be lenko, dviejų airių ir ukrainiečio groja du lietuviai, ras daug klausytojų Lietuvoje.

Tam koją pakiš du dalykai: vien instrumentinė muzika ir airiško folkloro motyvai. Gal tik tuos du dalykus reikėtų sukeisti vietomis ir į pirmąją vietą statyti „piemenėlių dūdelės” motyvus, kurie mano (30-40 mečių) kartai iš karto asocijuojasi su Robinu Hudu ir Clannad, o ką išgirs jaunesnės ausys nesiimu spręsti. Vienok, jokios didesnės nostalgijos ir meilės tokiai muzikai nejaučiu.

Mutefish prie keltiškų akcentų derina tai lengvą poproką, tai sunkesnį roką. Ir viena, ir kita skamba maloniai, Toliau skaityti MUTEFISH – 360 Hangovers EP [2014] →

Pradžiai galime grįžti į 2013-ųjų pabaigą: vyko reguliariais tampantys kalėdiniai Marijono pasirodymai Lietuvos arenose, pavadinti „Garsiai! Jautriai! Galingai!”. Kaip atmena pilkosios ląstelės ir patvirtina internetiniai archyvai jau tada buvo žadamas tokio paties pavadinimo albumas, bet vadybininkų pažadams nebuvo lemta išsipildyti (būtų nuostabu, jei kas dėl klaidinančios reklamos būtų pasibylinėjęs) ir dvylika mėnesių vėliau ant prekystalių atsirado „Lengvas būdas mesti klausytis”.

Turėtų būti kaip ir naujas albumas, bet sunku tai vadinti albumu. Čia turime tiesiog gerų dainų rinkinį, panašų į „Pasveikinkit vieni kitus”, kurį klausyti neperšokant per vieną kitą takelį labai sudėtinga. Na, niekaip nesuprantu, kodėl progines „Nebetyli sirgaliai” ir „Ar mylit ją jūs” reikėjo įkaišioti tarp naujų kompozicijų, o ne nukelti į disko pabaigą, kaip bonusus. Iš bendro gyvo roko fono iškrenta ir plastmasinio bumčiko padaras „Leidom pasileidom”.

Žodžiu, tokių, ardančių vientisumą ir pateisinančių albumo pavadinimą, gabalų albume netrūksta. Neįkvepia ir techninė disko pusė: aštuoni garso „masterintojai”, matyt, bendro tikslo neturėjo (ypač Gints Lundbergs, kurio darbo padarinys – nepagaunamai plaukiojantis Marijono vokalas); leidėjai taip pat nematė būtinumo į diską įrašyti tekstinės dainų informacijos,- pavadinimų, kas šiais laikais lyg esti įprastas dalykas.

Bet baigiu kabinėtis, nes laikas pasakyti, kad Marijonas kaip lietuviškų tekstų kūrėjas vis dar tebelieka viršūnėje – dainų tekstais tiek ir taip papasakoti geba retas lietuvaitis. Taip suprantamai, paprastai, kasdieniškai, poetiškai, įtikinamai, išgyventai, giliai. Ar tai būtų tekstas apie politiką, ar apie sudaužytą širdį, ar apie linksmybių metą, ar tai būtų kino filmui skirta dainelė, ar kažkelintuoju šalies ar sporto šakos himnu galinti tapti kompozicija. Marijonas visur geba viską pateikti populiariai ir su gilia mintimi. Nebanaliai. Todėl Marijono tekstai netrunka būti skanduojami trijų milijonų lūpose.

Mano lūpose iš „Lengvas būdas mesti klausytis” ilgam liks: asmeniškai labiausia „Drąsių nieks nežudo”

Bet jeigu mane tikrai pražudys ta moteris / Tai aš žinau – mano sielai ateis gražiausia naktis

„Balintos sienos” (tiek originali, tiek fortepijoninė versija)

„Tu čia, tu čia” (nors ir neskaniai primenanti senesnio Marijono vieno kūrinio aranžuotę)

Taip, Marijonas geba ir linksminti, ir liūdinti, gali būti universalus. Nors tas universalumas kiek knisa: klausyti tą patį albumą, kai tau juodos dienos, ir kai su draugais per naktį tuštini butelius, neatrodo tinkamas pasirinkimas, nes tiek vienu atveju, tiek kitu, reikia kai kuriuos takelius skipinti. Gerai, kad šiandieninės technologijos leidžia „persirašyti” albumą susidėliojant takelius taip, kaip nori.

…Arba kas liko ausinuke metams besibaigiant.

Dažnai pagalvoju, kad vis sunkiau darosi įsileisti naujus garsus į seną gyvenimą, bet kai peržiūriu archyvus, tai matau, jog tų garsų 2014-aisiais tikrai netrūko. Nesiimu rikiuoti į kokią tai eilę pasilikusiųjų, tiesiog dalinuosi tais pavadinimais, kurie iki metų galo liko ausinuke. Atsižvelgus į tai, kad ausinukas-telefonas per šiuos metus porą kartų buvo dingęs su visa jau pamėgta ir dar neklausyta muzika, tų pavadinimų gal ir daugoka liko, bet netrumpinu. Vardan išsamumo ir galimybės kitiems surasti sau įdomios muzikos.

The ACID – Liminal (2014)
Bent man čia už Thom Yorke paskutinįjį daug įdomiau. Toliau skaityti G.eriausi 2014 metų albumai →

Kartą teko keliauti su viena australiete ir, žinoma, anksčiau vėliau užėjus kalbai apie muziką, aš jai prisipažinau, kad viena grupė iš josios žemyno yra mano pati pačiausia.
– Kokia?- klausia.
– The Church,- atsakau.- Groja jau virš trisdešimties metų, turi dvidešimt studijinių albumų.
Ji keliskart pasitikslina ir teigia, kad pirmą kartą tokią girdi. Apėmė jausmas lyg bendraučiau su anglu, nežinančiu „Rollingų”, ar amerikonu, negirdėjusiu apie R.E.M., bet merginos nenuvertinau, nes jau anksčiau buvau susivokęs, kad šiandienos muzikinė pasiūla ir prieinamumas yra tokie, jog nesudėtinga baigti vidurinę nieko negirdėjus apie Hiperbolę ar Antį. Apie Antį, žinoma, paskutiniais metais būtų geriau nieko nebegirdėti, o štai australai The Church eina tobulėjimo keliu ir, vietoj Švedijon gyventi išvykusio nuo pat grupės susikūrimo joje grojančio gitaristo Marty Willson-Piper’io pasikvietę Ian’ą Haug’ą (iš „Powderfinger”), išleido vieną geriausių savo diskografijoje albumų „Further/Deeper”. Toliau skaityti THE CHURCH – Further/Deeper [2014] →