Ieva Narkutė (ne Norkutė, kiek galima kartoti!) ėmė ir link Kalėdų išleido antrą albumą, pridalino interviu apie apdaužytą širdį ir ją klijuojančias dainas, mezgimus ir miegą po 12 valandų, ir baigia pristatymo koncertų ciklą. Prisiminus, kad pirmas albumas “Vienas” pasirodė ne taip seniai – atlikėja tempą pavaro. Pavadinimas – paslaptingai goslus (“Švelnesnis žvėris”, mmhrrr!), 5000 pilkų atspalvių dizainas daug mielesnis nei TrueType standart “Vieno” šriftas. (Vis dėlto, tipografija – tai vienas iš malonumų, kurių nepatirsi su elektroninėmis versijos (o jos ir nėra, ir neieškokite,)). Tad, žinoma, baisiai rūpi, kas viduje. Toliau skaityti IEVA NARKUTĖ „Švelnesnis žvėris” →

Tai antras asmeninis, S. Carey, kuris šiaip jau žinomas kaip Bon Iver būgnininkas ir antrasis vokalistas, albumas. O jis asmeniškai kurti tikrai turi ką. Todėl tikiuosi, kad nesustos, nes jam sekasi gerokai geriau, nei neblogai.

„Range of Light” skirta tiems, kurie mėgsta Bon Iver ir yra išsiilgę gerų gerų perkusijos skambėjimų. Būtent jie mane ir užkabino dainoje „Crown the Pines”. Tokie į priekį vedantys, tokie paslėpti tarp vokalo ir smuikų virpėjimų ir būtent tokie veržlūs, kokius mėgstu. Šis kūrinys man pats pačiausias iš viso albumo.

Toliau skaityti S. CAREY – Range of Light [2014] →

Nors albumas pasirodė gegužę, džiaugiuosi, kad jį išgirdau būtent dabar, šį, pilkėjantį rudenį. Jis puikiai tinka rudens elegija persmelktoms ir pilkais murzinais debesimis aptrauktoms dienoms, bei greitai sutemstantiems vakarams.

Išskirti galiu kelias labiau į atmintį įstrigusias dainas.

Be abejonės, pati pirma „Afraid of nothing” melancholiškai rami ir kartu nuteikianti, jog visada verta tikėtis šviesaus rytojaus.

Net nustebau, kaip man „Your love is killing me” savo tamsumu priminė Chelsea Wolfe  albumą „Pain is beauty”. Giliu skausmu persmelkti dainos žodžiai kaip reikiant prisideda prie įtampos auginimo. Beje, ši daina yra ilgiausia albume, o neseniai pasirodė ir jos video. Toliau skaityti SHARON VAN ETTEN – Are We There [2014] →

Vido Bareikio muziką žinojau dar iš Suicide DJ’s laikų ir crazy koncertų Kauno dramos teatre. Vėliau buvau ilgai pamiršusi ir šiemet užtikau kelis internete buvusius kūrinius iš jau solinio albumo „Panda”, kuri kviečiama „ropštis greičiau ant manęs ir bandyti išlikti”. Gaila, pačio albumo nespėjau įsigyti iki jo išnykimo. Tačiau galiu pasigirti, jog albumą „Žmogus, bet šuo” turiu rankose su Vido Bareikio parašu.

Ko gero, iš šio albumo geriausiai visiems pažįstamas, tikrumu alsuojantis duetas „Trys Kanados”, kuris buvo įrašytas šalia Vilniaus oro uosto su Jurga ir su kylančių lėktuvų gausmu. „Trys Kanados” mano ir mano draugų playliste buvo taip atgrotos, kad, net mokydamasi kurčnebylių kalbos savo choro reikmėms, sugalvojau „Trims Kanadoms” a la modifikuotus judesius-gestus. Taigi, galima spręsti, jog vis tik esu fanė ir objektyvumas čia ir toliau bus per fanės prizmę. Toliau skaityti VIDAS BAREIKIS – Žmogus, bet šuo [2014] →

Paul Thomas Saunders – naujas vardas plačioje muzikinės pasiūlos padangėje, ir jį reikėtų įsidėmėti, nes Paului iš Anglijos tik dvidešimt ketveri, o tai, ką išgirsti jo debiutiniame „Beautiful Desolation”, sako, jog vaikinas tikrai daug žadantis ir ateityje turėtų dar ne kartą sudrebinti muzikos pasaulį.

Apie Paulą žiniasklaida pradėjo rašyti jau prieš trejetą metų, kai jis pradėjo leisti minialbumus, iš kurių į ilgagrojį pateko veik pusė seniau įrašytų takelių, bet tai albumo vientisumui nė kiek netrukdo. „Beautiful Desolation” garsai nuneša klausytoją į žvaigždėto dangaus ir plačių tolių erdves. Albumas stebina tiek muzika, tiek Saunderso vokaliniais gebėjimais. Lėto tempo muzikinis fonas palengva skleidžiasi ilgos trukmės kompozicijose, prasidedančiose ambientu ir užsibaigiančiose kulminaciniais gitariniais bei vokaliniais crescendo. Toliau skaityti PAUL THOMAS SAUNDERS – Beautiful Desolation [2014] →

Viena romantiškojo norvegų dueto Kings of Convenience pusių Erlend Øye išleido antrąjį solinį albumą „Legao”, kuris ir pradžiugino, ir nustebino. Nustebino, tiesa, ne visai gerąja prasme.

Prieš porą metų Erlendas persikraustė pagyventi į Sirakūzus ir pernai išleido nuostabiai vasarišką itališka kalba įdainuotą singlą „La Prima Estate” – tai sufleravo, jog solinis įrašas gali pateikti ne vieną staigmeną ir tikrai, pateikia. Visų pirma – regis. Ko ko, bet to iš Erlendo, net prisikvėpavusio viduržemiško oro, nesitikėjau. KoC niekada nestebino įmantriomis aranžuotėmis ar muzikiniu sudėtingumu, tačiau UB40 primenantis regis…?!

Prireikė ne vienos perklausos, kad regiškas ritmas („Fence Me In”, „Say Goodbye”, „Peng Pong” ir kt.) nebedraskytų ausų. Toliau skaityti ERLEND ØYE – Legao [2014] →

Švediškas reikalas Les Big Byrd ir jų debiutinis ilgagrojis „They Worshipped Cats” nėra grynakraujis krautrokas, bet poveikį daro lyg dabar ant bangos esantys kosminiai Föllakzoid ar povandeniniai Wooden Sjips.

Rūgščios psichodelinės sintezuotos elektronikos sintezė liejasi nuo pat albumo pradžios („Indus Waves”, „Tinnitus Ætérnum”), bet greit, po parodymo, kaip šiandien turėtų skambėti Jean Michel Jarre („They Worshipped Cats”), prislopsta ir virsta į šiltą dainingą synthpopsą („Vi Borde Prata Men Det Är För Sent” ir moterišku vokalu paskaninta „Just One Time”), kuris iškrenta iš bendros albumo atmosferos, bet dėl kokybės ir Toliau skaityti LES BIG BYRD – They Worshipped Cats [2014] →

The Souljazz Orchestra iš Kanados yra labai gerai. Bet kokiu laikmečiu: tiek kai trūksta saulės, tiek kai ji spigina per daug. Šešeriukės albumas „Inner Fire” skleidžiasi lyg gyvas organizmas. Greičiausiai tam įtakos turi ir tai, jog įrašas analoginis, be jokių modernių kompiuterinių fintikliuškų.

„Inner Fire” – lengvas lyg brizas, pučia ir gaivina, ir sušildo ir ramina, ir užveda, ir tinka fonui, ir pagrindiniam patiekalui.

Lengva mišrainė iš dvasingo funko, neįmantraus džiazo ir lotyniškai afrikietiškų skambesių smagiai susilieja į vientisą dermę, kurioje savo vietą randa tiek instrumentinės bliuzovos kompozicijos, tiek salsai tinkami ritmai („Agoya” tikrai tinka vidinei ugniai uždegti ir pramoginių šokių konkursams). Toliau skaityti THE SOULJAZZ ORCHESTRA – Inner Fire [2014] →