„Blonde Redhead” su japoniškąją Kazu Makino priekyje visada smagu išgirsti. Smagu ir tai, kad su devintuoju albumu negausus kolektyvas geba pateikti šį tą naujo ir neįlipti į pigaus meinstrymo liūną.

Naujasis albumas aukščiau bambos neiššoka, tad „23” vis dar lieka man fainiausiu jųjų darbu, bet „Barragán” įveda į netikėtas minimalistinio garso, apnuoginančio Makino vokalą, erdves.

Su tituliniu „Barragan” prasidėjęs albumas kiek stebina neužtikrintumu ir kelia įspūdį, jog šis skambesys labiau tinka demonstracinėms kompozicijų versijoms, o ne galutiniam studijiniam rezultatui. Antra vertus, toks, sakyčiau vos ne The XX primenantis, muzikinis pilnas tuštumas, leidžia Makino balsui atsiskleisti naujomis spalvomis, o ir tokie katiniški paaikčiojimai, kokius sutinkame „Cat On Tin Roof”, negali nesužavėti. Toliau skaityti BLONDE REDHEAD – Barragán [2014] →

Reikia turėti gi tiek drąsos. Taip sakiau žiūrėdamas kaip Godzila persekioja atominį tarakoną, kaip akmeniniai transformeriai stato Nojaus laivą ir, kaip australas Ben Frost šiurpina klausytojus su savo “A U R O R A”.

Pastarasis pilietis ne pirmą kartą mane gniuždo savais įrašais iš fabrikų angarų, kur kūjis ir priekalas griežia pirmuoju smuiku. O jiems pritaria šlifarkė, drėlė ir suvirinimo aparatas. Ir lyg laimingo atsitiktinumo dėka retkarčiais tarp stelažų prariedėdavo gležnusis R2-D2…

Taip buvo.

Dabar yra taip: Afrikos įkvėpta “A U R O R A” visiškai kitokia – ne tokia grynakraujiškai industrinė, ji netgi šiek tiek gamtiška: labai norėdamas gali išgirsti tekant lavos upes, po jomis pragariškais Toliau skaityti BEN FROST – A U R O R A [2014] →

Atgrubnagis buvo užsiminęs, kad „Basos bossanaktys” anuo gyvenimo etapu yra jo paskutinis muzikinis įrašas, tad netikėtai į pašto dėžutę įkritęs siuntinys su „Trumpai” maloniai nustebino. Edinburge gyvenantis kūrėjas daug nesiteisino ir neaiškino, tik užsiminė, norėjęs tam tikrą gyvenimo ciklą užbaigti su skaičiumi 7, bo trejetas ir septynetas yra jam ypatingi skaičiai. Dabar galima spėti, jog „Trumpai” arba pažymi Atgrubnagio 37-ąjį gimtadienį, arba yra tiesiog septintasis įrašas, su kuriuo jau tikrai galima daryti pauzę. Pastarasis spėjimas man atrodo arčiau tikrovės, bet paliekam įrašo priežastis ir žiūrime į turinį.

„Trumpai” – tik septyni (vėl tas ypatingas skaičius) takeliai, nuotaika primenantys „bossanaktis”, Toliau skaityti ATGRUBNAGIS – Trumpai [2014] →

How can I surround myself in time and time again?

Greičiausiai tai jau girdėjote ir įsirašėte į šių metų best of’ą, tad kaip ir privaloma apie tai užsiminti G.

Kurį laiką aš laikiausi prieš šį amerikietišką produktą, bet galop pasidaviau ir tapau priklausomas.

Ir iš tikrųjų, tai nedaug trūksta, kad The War On Drugs „Lost in the Dream” galima būtų skelbti pastarųjų kelerių metų įrašu – gal tik pergrupuočiau kompozicijų eiliškumą, anksčiau nutylinčiau nieko nesakančią „Under the Pressure” pabaigos ūkaną, gerai pasvarstyčiau dėl kiek erzinančios „Suffering” ir neaiškios paskirties „The Haunting Idle” būtinumo. Ir tiek. Su tokiais priekaištėliais jau seniai bebuvau susidūręs.

„Lost in the Dream” alsuoja tokiu žinomu paprastumu: Bruce Springsteen, Tom Petty, Bob Dylan, Rod Stewart, Dire Straits, Mark Knopfler, Fleetwood Mac, The Police, Crowded House, Neil Finn… – pluoštas pažįstamų muzikos dinozaurų įtakos ir garsų vienoje grupėje niekada neskambėjo taip artimai sielai, šviežiai, gyvai (rodos, matai grojančius ant scenos) ir originaliai. Toliau skaityti THE WAR ON DRUGS – Lost in the Dream [2014] →

Now that I found You

Vienas laukiamiausių šių metų albumų nenuvylė. Ir kaip galėjo po nuostabaus „Weather Systems” ir dar nuostabesnio gyvo pustrečios valandos įrašo su simfoniniu orkestru „Universal”. Pastarasis pademonstravo tokį profesionalumą, kad daugiau norėti jau nėra ko. Žinoma, ir dabar, po jubiliejinio, dešimtojo, albumo „Distant Satellites” bus kas vadins Anathema pervertintu reiškiniu, nevertu Pink Floyd’ams takelio nušluoti, burnõs ant vis daugiau naudojamos elektronikos, sakys, kad chebrytė išsisėmė, nes „The Lost Song” yra pagal „Untouchable” receptą iškeptas patiekalas, tik siūlo jį ragauti triskart ir t.t. Toliau skaityti ANATHEMA – Distant Satellites [2014] →

Pirmas įspūdis buvo labai prieštaringas. Toks jausmas, jog ežiuką apkirpo ir suleidus mutageno užaugino švelnų triušiuko kailiuką. Tačiau atsiribojus nuo The Pains of Being Pure at Heart gitaromis patriukšmintos praeities, naujasis albumas „Days of Abandon”, kuriam, matyt, nemažai padarė kai kurių senų grupės narių išėjimai ir naujų atėjimai, suskambo visai šviežiai ir gaiviai. Nors, ką reiktų veikti ir taip per daug statiškus kolektyvo pasirodymus, klausimas liko atviras.

Taip, jau į noise ir shoegaze lentyną „Painsų” statyti ranka nekyla, bet šitoks lengvas, veik vokalinis, įrašas puikiai įsipaišo į miegamojo romantiško indiepop stalčių. Toliau skaityti THE PAINS OF BEING PURE AT HEART „Days of Abandon” [2014] →

Kartais muzika ateina ir pasilieka vien dėl to, kad pirmas pasimatymas su ja įvyksta tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Amerikiečių kolektyvo „Nothing” debiutinis albumas „Guilty of Everything” į mano ausis pateko beskaitant George R.R. Martiną ir ten pasiliko iki knygos pabaigos bei dar ilgiau.

„Nothing” padar4 vieną stipriausių pastaruoju metu girdėtų shoegaze. Tokį mistinį, aštrų, instrumentiškai pilną, daugiasluoksnį, tamsų, bekompromisį, nors švelnus, atmosferinis vokalas duoda atsvarą ir įneša šviesos bei minkštumo, vis tiek balsai lieka paskendę antrame plane.

„Guilty of Everything” visuma sako, kad mokytojai „Slowdive” padarė nemažą įtaką (patys „Nothing” dar mini  My Bloody Valentine, Smashing Pumpkins ir Jesu), ir kažkokių stebuklų čia neatknisi, tačiau nėra ir ką prikišti. Toliau skaityti NOTHING – Guilty Of Everything [2014] →