Temos Archyvai: Albumai

LOST IN THE TREES – Past Life [2014]

Albumai, Muzika

Kai mes, keli snobai melomanai, susirenkam į vieną krūvą, šitokią muziką paprastai priskiriame prie „verkiančių užsidepresavusių mergaičių”, kurioms ir skirti tokie įrašai. Tokiame požiūryje nieko nevaidina faktas, kad „verkia” berniukas. Į šių verksnių gretas puikiai įsipaišo verksnys Ari Picker ir jo į priekį vedamas kolektyvas „Lost In The Trees”, šiemet išleidęs naują ilgagrojį „Past Life”.

Kaip albumo pavadinimas sufleruoja – nieko ypatingai naujo grupės skambesyje neįvyko. Kaip ir prieš tai buvusiame „A Church That Fits Our Needs“, naujajame įraše dominuoja klasikinių muzikos atplaišų ir indie folk/rock sintezė. Ario falsetas toks pats užsiparinęs ir varantis į ašaras, tekstai vis dar apie angeliukus, šviesą tunelio gale ir kitus neapčiuopiamus pirštais dalykus. Kolektyvas leido savo trigrašį įkišt ir ausiai iš pašalies – prodiuseris Nicolas Vernhes (Fischerspooner, Deerhunter) leido sau padaryti lengvų muzikinių potėpių, kurie „Lost In The Trees” kiek supopsino, bet, ačiū mūzoms, „Past Life” nepavertė į netinkamą kamerinei aplinkai. Toliau skaityti LOST IN THE TREES – Past Life [2014] →

V V BROWN – Samson & Delilah [2013]

Albumai, Muzika

Dar vienas jau nuklausytas ir, jau galiu sakyti, išsigrynintas reikalas iš 2013-ųjų.

O jame visko tiek daug girdėjosi iš karto: The Knife, N-Trance, Wild Beasts, Erasure, Fever Ray, Active Child, Yazoo ar, jei tik norite, Alison Moyet ar Grace Jones šiuolaikiškame amplua, (o iš pirmojo karto po „Substitute for Love” ir „Nothing Really Matters” ėmiau galvoti, kad tai Madonna’os „Ray of Light” interpretacija), bet galop viskas virto į V V Brown ir nieką daugiau. Į britišką sprogdinantį ausų būgnelius prodiuserinį rezultatą. Taip negražiai norisi sakyti ne tik paklausius V V Brown debiutinio albumo „Travelling Like The Light” (2009), kuris savo paprasta pop ir dance visuma lieka toli už „Samson & Delilah” nugaros, bet ir dėl „Samson & Delilah” „indėlininkų”, kurių sąraše pamačius tokius vardus kaip Pascal Gabriel (Goldfrapp, Miss Kitten, Ladyhawke), Liam Howe (Tom Vek, Marina and the Diamonds, Sneaker Pimps), Pierre-Marie Maulini (iš M83) ir Dave Okumu (Jessie Ware), imi suprasti iš kur toks neypatingai vientisas, tačiau baisiai stiprus albumas. O jo norėtųsi dvigubo: su viena dalimi iš tokių retų vokalinių tamsių inkliuzų kaip „Substitute for Love”, „Igneous” ir „Samson”, ir su antra dalimi, kurioje kalantis bytas panardina į tranzą ir judina klausytojo galūnes su „I Can Give You More” ar „The Apple”. Pastarasis praktiškai galėtų būti kompiuterinių „Apple” vergų išsilaisvinimo himnu.

httpv://www.youtube.com/watch?v=Erw0XvaZ2zo

Taip ir matau kaip po eilučių „Don’t testify me/ Don’t bring me down/ Don’t hold me captive/ Not the apple of my eye / See, don’t patronize me/ I’m not your clown/ Don’t cause me suffering/ It’s over now” į sieną skrenda iPodas ir trenkęsis pažyra dalimis.
Šiaip įspūdžiui pastiprinti dar labai labai rekomenduojuprancūzišką „Obuolio” versiją – skamba dar stipriau ir dainingiau negu angliška.


Tęsiant mintį apie prodiuserinį „Samson & Delilah” atspalvį, reikia pasakyti, kad Youtube pagaunami V V Brown gyvi pasirodymai tikrai neišspinduliuoja tokios jėgos, atmosferos ir gelmės kaip studijinis įrašas. Tad kad ir kaip nesinorėtų VV Brown sumenkinti, su visa pagarba jos sceniniam įsijautimui į atlikimą, gyvai ji skamba silpnokai ir tai dar kartą patvirtina prodiuserių indėlį.

httpv://www.youtube.com/watch?v=CYWVx7F0ptg

Bet čia norisi grįžti į puikaus albumo pradžią ir pabaigai palikti su „Substitude for Love”, kuri savo eilutėmis užduoda iki paskutinio takelio neišsisklaidančią energiją.

(Į/su)sileiskit: I’m your drug/ I’m your heroin/ The inside you’re there/ You’ll let me in

httpv://www.youtube.com/watch?v=PUfhWehgWs4

http://www.vvbrown.com

AGNES OBEL – Aventine [2013]

Albumai, Muzika, , ,

Brangakmenis iš Danijos.

Visų pirma, nuostabus muzika – ne kartą pagalvojau, jog galima būtų apsieiti ir be vokalo.

Akustiškas, gyvas, kamerinei aplinkai tinkantis, folko ir klasikinės muzikos įtakotas skambesys žavi derme ir plaukte plaukia. Jau vien plika fortepijoninė įžanga „Chord Left” leidžia suprasti, kad tai bus kažkas tyro, gryno ir nuostabaus. Vėliau prisijungia violončelė ir smuikas. Ir tai – daugiau nei pakanka.

Debiutinis Agnes albumas „Philharmonics” (2010) taip pat buvo neprastas (ypač „Riverside” ir merginai padariusio įtaką John Cale „Close Watch” interpretacija), bet per tuos trejus metus merginos skambesys dar labiau subrendo, išsigrynino ir tapo gilesnis, nors iš gražaus liūdesio ir melancholijos rėmų nepasitraukė. Toliau skaityti AGNES OBEL – Aventine [2013] →

MELT YOURSELF DOWN „Melt Yourself Down” [2013]

Albumai, Muzika, ,

Tokių albumų, kuriuos mielai būčiau įtraukęs į geriausių 2013-ųjų sąrašą dabar jau priskaičiuoju veik tuziną, tačiau išgirsti jie buvo tik šiemet, bet teisybės ir geros muzikos populiarinimo labui nutylėti apie tai nereikėtų. Ypač apie Melt Yourself Down „Melt Yourself Down”.

Anglų kolektyvo debiutinis albumas griebia stipriai. Ne taip stipriai, kaip paskutinis skandinavų The Thing „Boot!” (kuris per tą stiprumą labiau tinka būti vadinamu ypatingu, tačiau neklausomu), bet taip stipriai, kaip užpernai meilę sakosfonui sužadinęs The Thing ir Neneh Cherry bendras įrašas „The Cherry Thing”.

„Melt Yourself Down” nėra tokie tamsūs ir instrumentiškai nuogi, tačiau, tai ką jie daro su džiaziniais sakosfonais, funkišku ritmu ir afrikietiškais vokalais, sėkmingai veda iš proto ir priveda prie noro pulti ant kelių, raustis po asfaltais ir patekus į pragarą šokti pasiutpolkę su velniais. Kažkoks laukiniškumas, girtų tarzanų šėlsmas ir neišsenkančios energijos pliūpsniai liejasi laisvai, įsupa lyg tornadas ir neišleidžia iš epicentro, apie kurį lakioja nuo žemės atitrūkę namai, veidai, medžiai bei „Release!”. „We are Enough”, „Fix My Life”…

httpv://www.youtube.com/watch?v=T-0ieGt_I60

Ant viršelio galėtų puikuotis užrašas: Įspėjimas. Neklausyti darbe.

httpv://youtu.be/0eoVLfPszeQ

https://www.facebook.com/MeltYourselfDown

http://meltyourselfdown.com/

NZCA/LINES – Nzca/lines [2012]

Albumai, Muzika

Reikalas, išleistas porą metų atgal, bet nuo to nė kiek nepaplėkęs. Po Nzca/Lines slepiasi vieno londoniečio, Michael’o Lovett’o, „orkestras”. Jis pats porina, kad kuriamai muzikai įkvėpimą davė amžinatilsė Aaliyah ir Timbalandas. Tai, taip švelniai tariant, manęs tikrai neįkvepia, bet gerai, kad tokios žinios akis pasiekė jau po keliasdešimties kartų debiutinio albumo „NZCA/Lines” prasukimo.

Albumo visuma greičiau primena Active Child, Hot Chip ir Junior Boys, o ne komercinį r’n’b. NZCA/LINES lengvutė synthpop elektronika šiltai skleidžiasi aplink garsiakalbius, nors be Lovett’o intymaus, tylaus vokalo tiek erdvės neišspinduliuotų. Lovetto vyriškai-moteriškai vaikiškas balsas ir visi užkadriniai triukai su pritariamaisiais vokalais sukuria neįtikėtinai malonų ausiai skambesį. Su kažkokiu japonišku atspalviu. Ar tai tik dėl nuostabaus „Okinawa Channels”?

httpv://www.youtube.com/watch?v=gChKoEyafmI

Kaip ten bebūtų, NZCA/LINES yra tai, ką būčiau mielai įdėjęs į 2012-ųjų geriausių albumų sąrašą, bet kažkaip garsas apie šį įrašą dideliais ratilais nesklido tada, nesklinda ir dabar, o kelti bangas visai verta.

Tik nereikia bandyti „”NZCA/Lines” jaukintis skubiai – su prametimais į priekį – taip galima praskipinti visus netikėčiausius ir gražiausius kompozicijų momentus. Pavyzdžiui, eilutę If you’re around tonight / I’m formatting my hard drive:

httpv://www.youtube.com/watch?v=W_hLLLFJaPs

Base 64 Love

Šiaip iki šiol neturiu mylimiausios albumo kompozicijos, bet minėta „Okinawa Channels”, „Atoms & Axes” ir „Base 64 Love” galėtų būti tai, nuo ko reikėtų pradėti pažintį su „NZCA/Lines”.

https://www.facebook.com/NZCALINES

OTHER PEOPLE – Somewhere Far Away [2014; Feeder Recordings]

Albumai, Muzika

Jau gerą mėnesį elektroninio pašto dėžutėje guli spaudos pranešimas iš Feeder Recordings (tie patys, kur užpernai turėjo Tired Tape Machine albumą „Between Raindrops”) su prikabinta nuoroda į „Other People” albumą „Somewhere Far Away”. Laiškas nepamirštas, ne, nes visą mėnesį veik kasdien suku atsiųstą skaitmeninį albumą ir relaksuoju.

Iš pirmo žvilgsnio gal ir nieko ypatingo – tai fortepijoninė muzika su labai retais violončelės pagražinimais, atliekama vieno veikėjo, jaunučio švedo Jakobo Lindhageno. Dešimt kompozicijų, kurios lyg neturi kažkokio ypatingo braižo – tikrai jų neatskirtum nuo minimalistinių Peter Broderick ar Ludovico Einaudi fortepijoninių reikalų, tačiau „Other People” kaip ir minėtieji veikia taip pat šimtu procentų giliai ir teigiamai.

„Somewhere Far Away” – grožis paprastume ir įprastume. Lyg vaistas nuo urbanizacijos ir klimato atšilimo. Lyg garso takelis iš filmo apie ramybę ir neskubą kažkur anapus.

Brilliant!

Laukiam vasario 12-osios, kai bus galima ieškoti albumo materialiame pavidale arba gal bus įmanoma paklausyti visko čia – http://feederrecordings.bandcamp.com/album/somewhere-far-away

ALCEST – Shelter [2014]

Albumai, Muzika, ,

Mistiškųjų prancūzų Alcest sugrįžimo į Lietuvą proga negalima pro akis ir ausis praleisti jų naujojo darbo „Shelter”, kurio dalį labai tikėtina galima bus išgirsti gyvai.

„Shelter” dar netapo besąlygiškai mylimu ir po nuostabaus “Les Voyages de l’Âme” tai bus padaryti nelengva, tačiau visumoj naujajam įrašui nėra daug ką prikišti. Alcest žengia vis lengvesnio skambesio keliu ir nenustebsiu, jei dar po poros metų skambės kaip Sigur Ros „Með Suð Í Eyrum Við Spilum Endalaust”. Čia galima „kaltinti” ir „Shelter” prodiusavusį Birgir Jón Birgissoną (Sigur Ros), kuris įnešė prancūzams daug šviesos ir atmosferinio grožio, tačiau pradangino tamsą, kurioje, mano ausimis, slypėjo daugiau gelmės ir jėgos. Tačiau toks posūkis man atrodo visai nesmerktinas – tai daug geriau nei klausyti toje pačioje pelkėje albumą po albumo žvejojančių kolektyvų.

httpv://www.youtube.com/watch?v=ADIEAW65H5o

Taigi, Alcest atsisveikino su kietumu, metališkumu, žvėriškais riksmais, šėtonais ir pavirto religingais grožio, meilės (vos ne dream pop) ir šilumos skleidėjais. Toks apibūdinimas skamba kiek keistokai, bet jis reiškia ne dabartinio skambesio sumenkinimą, o apibūdina žingsnį, kai kolektyvas išlenda iš rūsių ir išplaukia į platesnius vandenis. Ne, aš neskaičiavau, bet iš patirties sakau, kad lengvesnė muzika sutraukia daugiau klausytojų. Ir tai nėra blogai, nes pasiūla visuose žanruose ir stiliuose yra veik begalinė. Nusivylę Alcest palengvėjimu be naujos muzikos tikrai neliks, o nauji fanai galės svaigti ir nuo „Shelter”. Angliškai atliekama lyrinė baladė „Away” leis grupei praplėsti ir savo geografiją, juolab, kad joje featurina Neilas Halsteadas iš legendinių „Slowdive”.

httpv://youtu.be/C7Bc48op7t0

„Shelter” tikrai gražus albumas, tą grožį galima gerte gerti, o kai norėsis energijos ir paslapčių, bus galima prisiminti „Les Voyages de l’Âme” – ‘tsakant lengvai galima mylėti abu minimus albumus.

Nesudarant įspūdžio, jog „Shelter” yra stebuklų stebuklas, leisiu sau pasakyti, kad kompozicijos kiek nuspėjamos, ilgasis dešimtminutis opusas „Delivrance” į pabaigą net gali pabosti, tačiau vis tiek tai labai kokybiškas įrašas naujų muzikinių metų pradžiai. Ir – tokiam atmosferiniam shoegaze’ui prancūzų kalba lipte limpa.

Albumas pitchfork’e.

Susimatysime koncerte.

ATGRUBNAGIS – Basos bossanaktys [2013]

Albumai, Muzika, , ,

Daug tikrai nutekėjo vandens, prie kompiuterių jau nuo akmens.

Taip dainuoja Atgrubnagis bosanovoje „Tiems geriems laikams”, o aš skaičiuoju, kad nuo „Saulėtekio” jau nutekėjo šešeri metai, per kuriuos paslaptingasis lietuviškasis bliuzmenas padovanojo šešeris albumus. Šeštasis, apie kurį kūrėjas atsiliepė, kaip apie paskutinįjį šiame jo gyvenimo etape, tai šis, apie kurį dabar rašau – „Basos bossanaktys”.

Galima buvo pridėti šį reikalą prie geriausių 2013-ųjų albumų, tačiau norėjosi skirti jam, kaip vieninteliam lietuviškam albumui, daugiau dėmesio. Žinoma, po fiaskinių M.A.M.A. lengva man kalbėti, kad šitas albumas geresnis už daugelį ten nominuotų. Bent įdomesnis ir instrumentine prasme tikrai turtingesnis net už laimėjusį, bet masėms vargiai tai įrodysi. Atkirs, kad ir paprastu, „čia net priedainių nėra”. Na, beveik nėra. O  ką, jie būtini?

Bet ne lygint ir priedainių ieškoti čia susibūrėme. Bandau jums pristatyti vieną geriausių, mano manymu, praeitų metų ir patį geriausią Atgrubnagio albumą. Taip sakant, gulbės giesmę.

Pagal albumo pavadinimą, žinant Atgrubnagio meilę bosanovoms ir jų gimtinei, tikėjausi vieno rečiausio muzikinio reiškinio – lietuviškų bosanovų. Jų gavau, ir su kaupu. Dabar Rokfelerių „Puse lūpų” bus galima ilgesniam laikui atidėti į šalį.

„Basos bossanaktys” svaigina lyrika, gyvenimiška išmintimi, profesionaliu atgrubnagišku skambesiu (ot koks oksimoronas) ir braziliškai lietuviška nuotaika. Kartais Atgrubnagis leidžia sau užsimiršti ir pabėga nuo albumo koncepto – pamyli gitarą kiek stipriau, nei norėtųsi, sugriauna skleidžiamą ramybę, bet tokia meilė turi savų priežasčių ir už tai negali pykti. Juoba, kai netikėtai greta šešiastygės išgirsti fortepijoną ir saksofoną.

httpv://www.youtube.com/watch?v=KGEo0mkqgpE

Ten, kur gimsta bosanova

Atgrubnagis toliau eina savo paties išminta vaga, ir nors bando keistis, ieškoti naujų kampų, tačiau išlieka toks pat namudinis (ne blogąją prasme) ir intymus, toks pats atpažįstamas savo braižu, balsu ir skambesiu. Tai ir gerai, ir blogai. Gerai, kad turi savastį. Prastai, kad nuo pat solinio muzikavimo pradžios nekinta kai kurios natos – kalbu apie mušamųjų partiją, kuri greta profesionalaus gitaravimo vietomis atsiduoda paprastumu ir pigios kompiuterinės lėkštės ilgainiui ima virsti prastumu.

Bet čia ieškant tobulumo… Gi suprantu, kad burbėti ant žmogaus, kuris vien savo triūsu paleido į pasaulį tokį rezultatą kaip visos „Basos Bossanaktys”, negražu, bet pažįstantys mane supras, kad iš seno bambeklio lūpų tai menkas priekaištas. Mūsieji turėdami kapšus skambančiųjų negeba profesionaliose studijose įrašyti nė pusėtinai tiek stipraus ir gilaus albumo.

Šiaip pasvajoju, kad gal išauš tokia diena, kai laikysiu rankose Atgrubnagio „Basų bossanaktų” vinilą, kuriame tie patys gabalai bus perrašyti profesionalioje studijoje su keliais talkininkais. Įsivaizduoju, kaip tai įtakotų esamą garsą ir veik susileidžiu iš malonaus saldumo. Beje, tai visai galėtų būti nesavanaudiškas metų tikslas. Kaip Atgrubnagis rašo albumo buklete: niekada ir nesužinosi, kiek ir kokių sulčių gali iš savęs išspausti, jei neišbandysi savęs. Tad, verta pabandyti.

Susidomėjusiems:

garsas http://atgrubnagis.bandcamp.com/ arba http://atgrubnagis.com/index.php/en/music

FB – https://www.facebook.com/pages/Atgrubnagis/215530175134431

ps. Beje, turi Atgrubnagis ir kitų meninių polinkių. Pvz., kurti savo gabalams video klipus. Jie čia – http://www.youtube.com/user/aklektika?feature=watch