Metai muzikos prasme ir esme buvo keistoki. Kažkokių perversmų neužklausyta. Labiau dominavo užsėdimas ant senų, jau girdėtų, pavadinimų. Nauji vardai pakliūdavo į akiratį retai ir greit išnykdavo. Tad ir šitas sąrašas, manau, mažai ką nustebins, bet ne stebinti mes čia susirinkom. Gi svarbu muzika. Verta ausų. Visur. Visada. Ne visur. Ne visada. Ne visiems. Man 2013-aisiais ausys kaito nuo šitų (abėcėlės tvarka):
Arcade Fire – Reflektor (2013)
Šitie suskambo netikėtai glamūriškai ir šventiškai šviežiai. Su daugiau nei įprastai pop‘o. Bet tai nieko baisaus. „Reflektorius”, išmetus kai kuriuos nesusipratimus, kaipo padalijimą į du diskus, du „Untitled”‘us (na, pirmas kompakte neįdėjus pastangų kaip ir nefigūruoja, bet visgi „kam”?), „demo” versiją „Here Comes The Night Time II” ir demonstravimą „mes galime daryti bet ką – jūs vis tiek plosite katučių”, yra labai klausomas darbas. Ypač veža įdomios aranžuotės. Sakyčiau, rimtas susimetimas su James Murphy iš LCD Soundsystem išėjo kanadiečiams į didelę naudą, atnešė gaivumos, kitoniškumo. O „Afterlife”, galima sakyti, tapo metų gabalu – gi tai linksma pati liūdniausia dainuška („When love is gone / Where does it go? / And where do we go?).
httpv://www.youtube.com/watch?v=c0HsdrfksWo
Autre Ne Veut – Anxiety (2013)
Įdomus reikalas. Toks pilnas visko, kad tik spėk gaudyti. Nuo įprastų elektroninių sintezatorinių tembrų iki vos ne miuziklinio gospelo. Vokalinis audinys – labai labai.
httpv://www.youtube.com/watch?v=RpD1mya5h2A
Bibio – Silver Wilkinson (2013)
Blue Hawaii – Untogether (2013)
Chelsea Wolfe – Pain Is Beauty (2013)
Daug skausmo ir daug grožio. Daug. To ir reikia darkwave‘ui.
httpv://www.youtube.com/watch?v=eBozvWakXow
Classixx – Hanging Gardens (2013)
Mažokai šiemet prisukau elektros. Vienas iš prisuktų buvo šis albumas, pagal kurį galima ir trypsėti, ir sėdėti, ir rūkyti. Universalu.
httpv://www.youtube.com/watch?v=EGvviA69ieI
David Bowie – The Next Day (2013)
Stipriai ir garsiai sugrįžo ufonautas. Yra albume kompozicijų, kurios vis dar lieko pilkokos, bet vis tiek – kitą dieną šis albumas bus vis dar klausomas.
httpv://www.youtube.com/watch?v=F2nJHVNTHNw
Draco Rosa – Vida (2013)
16-a latinosiškų duetų. Vieni stiprūs, kiti tik stipresni. Nė velnio nesuprantu, ką dainuoja, bet akivaizdu, kad Draco turi ką pasakyti ir žino kaip. Taip klasiškai.
httpv://www.youtube.com/watch?v=scILl6InlZk
Ejecta – Dominae (2013)
Reikia pripažinti, jog visą žavesį kuria pareverberuotas moteriškės vokalas, kuriam atsispirti neįmanoma.
httpv://www.youtube.com/watch?v=4Lvs4x6nEWg
Emiliana Torrini – Tookah (2013)
Jei nesvetimas polinkis žudytis, padepresuoti ar šiaip gyvenime nesiseka, tai „Tookah” kaip tik tau. Tamsu. Kruvina. Beviltiška. Ir viskas iš intymios gelmės. Tik į ją reikia įsiklausyti ir iššifruoti.
httpv://www.youtube.com/watch?v=RjO8MTeVVGg
Goldfrapp – Tales Of Us (2013)
Ačiū už sugrįžimą iš diskotekų į necivilizuotus kalnus. Kaip buvo „Felt Mountain”, taip ir čia. Ramybė, deivių dainos, branda ir grožis.
httpv://www.youtube.com/watch?v=-Vnk_j1iKMA
Jim James – Regions Of Light And Sound Of God (2013)
John Grant – Pale Green Ghosts (2013)
Keisto tipo keistas albumas. Toks su nemažai lyg ir ne vietoje pridėliotų „fuckų”, bet tas keistumas daro šitą įrašą išskirtiniu. Fuckinu.
httpv://www.youtube.com/watch?v=1ZMqw6XP68s
Julia Holter – Loud City Song (2013)
Pirmiausia įsėdo su „This Is a True Heart”, vėliau ir visas ilgagrojis prilipo. Kaip jis tamsoje skamba nerealiai turtingai. Pabandykit.
httpv://www.youtube.com/watch?v=jcA81JKm5Ro
Louise Burns – The Midnight Mass (2013)
Kaip klausydamas Bachelorette įsivaizduoju, jog tai Enya modernesniame amplua, taip Louise Burns paverčiu Belinda Carlisle. Gražu ir jauku, ir pažįstama.
httpv://www.youtube.com/watch?v=TbfSwzGCUJc
Ludovico Einaudi – In A Time Lapse (2013)
Fortepijoninis ambientas. Auksas.
httpv://www.youtube.com/watch?v=4ImZTkeCHgA
Morcheeba – Head Up High (2013)
Šitas, matyt, mažiausiai vertas būti šitame tope, bet tikrai buvo nemažiausiai sukamas. Be jokių iliuzijų išradinėti naują dviratį padarė chebra paprastą įrašą, kurį klausai ir nejauti, kaip laikas bėga.
httpv://www.youtube.com/watch?v=guqiQuGt7AA
The National – Trouble Will Find Me (2013)
Sunkiai jaukinosi, bet kai prisijaukino, tai prisijaukino. Baritonas. Lyrika. Širdagraužis. Meilė.
httpv://www.youtube.com/watch?v=oM9eNIAutuA
Oneohtrix Point Never – R Plus Seven (2013)
Kasmet tokių įdomių, bet mažai klausomų eksperimentų išlenda ne vienas ir ne du. Pavyzdžiui, Polaris 2013 laimėtojas. Kažkoks ŠMCinis reiškinys. Bet į klausomą reiškinį nepanašu. Šis eksperimentukas geba laviruoti ir turi daug tokių momentų, nuo kurių pasidaro gera. Gaila, kad tie momentai pabarstukais išbarstyti. Atrodo, tuoj tuoj kai įsivažiuos, tai trinktels, bet taip ir neįsivažiuoja. Ir tada vėl iš naujo suki įsibėgėjimus.
httpv://www.youtube.com/watch?v=lNOMk9d6NI8
Pacific UV – After The Dream You Are Awake (2013)
Rhye – Woman (2013)
Dieviška. Gerą pusmetį sukau ir maniau, kad šitą intymiai suokiančią moterį jau įsimylėjau. Paskui visas iliuzijas sudaužė pažįstamas, mestelėjęs, jog čia šimtaprocentinis vyriškas repertuaras. Buvau gilioje krizėje, širdis plyšo, bet po kurio laiko vėl klausau. Dieviška.
httpv://www.youtube.com/watch?v=dS9jJcVZ_Kk
Shout Out Louds – Optica (2013)
Sigur Rós – Kveikur (2013)
Prieš porą metų sakiau, kad daugiau nei klausysiu, nei minėsiu juos „tobuluoju”, bet yra kaip yra. Šitas „Kveikur” gal ir ne toks brandus kaip buvo klozeto dangtis ar „Ágætis Byrjun”, bet netikėtas perėjimas nuo pasyvios ramybės į aktyvų postroką suskambo šviežiai ir sulindo su visais batais.
httpv://www.youtube.com/watch?v=Oc6zXSdYXm8
Steve Kilbey and Martin Kennedy – You Are Everything (2013)
Steve Kilbey ir kiti chebrantai iš The Church, rodos, kepa vieną projektą po kito. Tik spėk gaudyti. Dar nenusibodo prieš porą metų išleistas „White Magic”, o šiemet jau turime ir kažkelintą Kilbey solinį albumą „The Idyllist” (baisiai stokojantį vientisumo) ir trečią tandemo, Kilbey ir Kennedy, darbą, kuris vėl įsuka į tokį atmosferinį sūkurį, jog klausant imi jaustis patyręs muzikinę nirvaną. Tiesą sakant, jeigu reikėtų šitą sąrašą „suvietuoti”, tai „You Are Everything” atsidurtų viršūnėje.
http://stevekilbeymartinkennedypresent.bandcamp.com/album/you-are-everything
Vidulgi OoyoO – Officially Pronounced Alive (2013)
Nieko čia naujo. Antras albumas. Pirmasis buvo prieš penkmetį. Shoegaze’ui, kurio veik nebeklausau, iš šitų korėjėčių negaliu atsispirti.
Way Yes – Tog Pebbles (2013)
Kiek psichodelinis šamaniškas indie rokas su daug efektų ir stilingų nuklydimų į kitus žanrus. Neprimityvu.
httpv://www.youtube.com/watch?v=-hgXC5Ki47E
Susidomėjau vienoje interneto svetainėje perskaitęs interviu su šia grupe, kur jų pavadinimas buvo pastatytas šalia Beach House ir jie buvo įvardinti užgimstančiais naujaisiais dream pop karaliais. Skambu, ar ne? Su sąlyga, kad ši trijulė dar yra ir skandinaviškos kilmės – kas visada uždeda išankstinį pliusiuką vertinime – nepatikrint negalėjau. O albumas, pasirodo, buvo išleistas dar vasaros viduryje. Še tau ir karaliai, apie kuriuos niekas nežino… Vienaip ar kitaip, kviečiu su jais susipažinti, nes albumas tikrai malonus.
Geras albumas turi būti geras nuo iki. Nežiūrint to, kad kartais kai ką pakartoji keliolika kartų, o kartais praleidi kokį nevykusį intro/outro eksperimentą ar nykiai įkyrų takelį. Nuo tokių takelių bendro skaičiaus ir santykio su norimais kartoti be galo dažniausiai ir priklauso, kaip visumoje vertinu vieną ar kitą įrašą. Pavyzdžiui, čia apkalbamo tandemo albume „Score” neturiu nei vieno gabalo, kurį norisi kartoti, „Updated” kartojamųjų buvo bene trijulė, o štai daryti next nei viename iš minėtų albumų nesinorėjo. Buvo juose visuma. Konkreti, suprantama, plaukianti viena linija. Vienur sudėtingesnė ir įdomesnė, kitur lengvesnė ir harmoningesnė. Dabar gi „Lees and Seas” turi beveidžių, pilkų gabalų, kurie lyg skylės dešroje kelia klausimą „kur lašiniai?”. Tokie nesusipratimai kaip „Bumblebee”, „Think” ir „Where I end You begin” kuo daugiau kartų klausau albumą, tuo labiau erzina. Vienok, trys erzuliai iš keturiolikos lietuviškam albumui nėra daug. Bet kad čia albumas angliškas – tai jau ne taip ir maža. Gerai, kad „Think” ir „Where I end You begin” nukelti į disko pabaigą ir gali būti sėkmingai pamiršti. Bet dar yra ir nemenkų būtinumo klaustukų keliančių „Give me the reason”, Tik tok”, „You give nothing”.
Kanadiečio CFCF (a.k.a. Michael Silver) albumas „Outside” nešoka aukščiau bambos ir neskalambyja ypatingais varpais, tačiau labai arti turėtų pritraukti visus Active Child fanus. Net norėtųsi teigti, kad „Outside” sėkmingai gali vadintis Active Child 
“My computer thinks I’m gay”
Shadows of the past will melt with the new snow
Kuo toliau, tuo labiau „Silver Wilkinson” imu mėgti ir mylėti. Pirmi kartai lyg ir kėlė ranką išmėsinėjimui – norėjosi velniop pasiųsti visus energingesnius ir čaižesnius albumo takelius, kurie atrodė griauna lengvą, vasarišką voratinklio gijomis pinamą atmosferą, tačiau dabar jau nesinori nieko išmesti, nieko ištrinti. Bibio (oi, kaip negražiai žiūrisi lietuviams šis pavadinimas) šiųmetis albumas yra puikus toks, koks yra. Nuo skandinaviška gaiva dvelkiančio Kings of Conveninece aido „Dye The Water Green”, „Sycamore Silhouetting”, „Raincoat” ar prancūziškai Air’iškų „Mirroring All” ir „Business Park” iki karštesnius, The Avalanches primenančius, ritmus skaičiuojančių „A tout A l’heure”, „You” ir „Look At Orion!”. 
Man visada pikta, kai įvairūs pristatinėtojai prie Ievos Narkutės prirašo: „anksčiau tik siauram dainuojamosios poezijos mėgėjų ratui žinoma…“ Mielieji, šis ratas – anaiptol ne siauras. Paskaičiuokite, kiek per visą Lietuvą vyksta dainuojamosios poezijos festivalių (šiemet prisidėjo dar ir Šiauliai, jeigu net ne pernai tai įvyko!), o bilietų kainos į „Tai – aš“ koncertus kartais verčia ir ašarą iš skurdo nubraukti (ir turbūt atvilioja į Šv. Kotrynos bažnyčią ne šio žanro gerbėjus, o tuos, kurie nori save parodyti ir į kitus pavėpsoti). Bet matyt „siauro rato“ rašytojai greičiausiai galvoje turi dvi medijas: tėvė ir radiją. Taip, iki šiol ten Ievos dainos skambėdavo tik per „autorinės dainos“ rubriką LRT, na, ir gal kartą girdėjau per „Opus 3“ būtent „Raudonus vakarus“. Žinoma, ne kam kitam, o būtent šiai puikiai, šiurpių įvaizdžių kupinai dainai ir vidutinio puikumo ryškiaspalviam filmui „Tadas Blinda: pradžia“, turime lenktis, kad Ieva padėjo į šalį psichologės diplomą ir tapo profesionalia atlikėja. „Raudonus vakarus“ atradusi tauta staiga pastebėjo, kad yra tokia Ieva. Narkutė, beje, ne Norkutė. NArkutė.