“My computer thinks I’m gay”

Daugiau nei savaitė iki oficialios išleidimo datos (13-09-16) nutekėjęs septintasis Placebo albumas „Loud Like Love” yra labai gerai. Bent ta prasme, kad vėl ausyse suku nuo iki ir nesinori nei grįžti prie senųjų Placebo įrašų, nei pakeisti į kitą atlikėją.

O reikia pripažinti, jog kažkur po 2006-ųjų „Meds” buvau jau numojęs į Brian’ą Molko ranka ir sakiau, kad šitą reikalą išaugau kaip „Linkin Park”, „Franz Ferdinand” (klausėt, kokią nuobodybę pateikė „Right Thoughts, Right Words, Right Action”?), „Garbage” ir kitus paauglystės dievukus, kurie nebesuspėja koja kojon su neaprėpiamos muzikinės rinkos pasiūlos lyderiais, sėdi ant praėjusių laikų hitų ir nebepateikia naujų skanėstų, kuriuos norėtųsi sukti nuo ryto iki vakaro.

„Loud Like Love” – čia kalbu apie titulinį gabalą – nežiūrint to, kad tokia muzika ir pagrindiniai singlo motyvai jau prieš tai buvo sugroti Coldplay stovykloje (prodiuserio Adam Noble nuopelnas?), yra tai, kas ausinuke sukosi ne vieną savaitę ir nė kiek nepabodo iki šiol. Žinoma, niekur nebuvo dingęs manymas, kad tai singlas, kuris bus one and only iš naujojo albumo. O nuogastavimai pasirodo visai nereikalingi.

httpv://www.youtube.com/watch?v=Y5cZvbOisk4

Čia reikia sukonkretinti mintį, jog tas pradžioje minėtas „labai gerai” yra labai gerai MAN, nes tikėtina, kad kritikai sudirbs albumą kaip nuobodų, nieko naujo nepateikiantį, eilinį įrašą dėl įrašo, albumo kompozicijos bus įvardintos, kaip paprastumo įsikūnijimas, o visuma apdovanota bekoncepcine sąvoka. Kritikai bus teisūs. Dalis gerbėjų bus pasipiktinę albumo energijos lygiu – jos stokojama atsakančiai, gal net rašys, kad gražusis biseksualas pastaraisiais metais klausosi tik Boltono ir nusivažiavusio Kravitzo („Rob The Bank”). Gerbėjai bus teisūs. Dalis gerbėjų (kaip visada) liaupsins kiekvieną kiekvieno takelio natą, nes tai Placebo, ir dar retoriškai klaus, a ko Placebo blogiau už senukų klausomus U2 ir pabliuzavusius Depešus. Šitie savame pasaulyje taip pat liks teisuoliais. Tokios tos amžinos skonių kovos, kuriose man „Loud Like Love” yra skanu. Šitas terminas čia tinka Placebo kaip niekad anksčiau, nes širdadaužio Molko vokalas dar niekad nebuvo taip pagardintas minkšta, saldžia alternatyvaus poproko vata.

httpv://www.youtube.com/watch?v=pi_AJxsdOKo

Jeigu prisimenant daug gyvesnį atlikimą demonstruojančius, džeržgiančių gitarų ir agresyvios energijos pripildytus albumus, tai juose esantys „Peeping Tom”, „I’ll be Yours”, „Special Needs”, „Twenty Years” ir panašios kompozicijos turėjo dalį to intymumo, kuriuo Placebo visada žavėdavo manąją asmenybę. Taigi, priėjom prie esmės – „Loud Like Love” tokio lyriško, nors ir popsiško, grožio turi ne vieną ir ne du: „Begin The End”, „Bosco” (gal netolimoje ateityje išgirsime Placebo su simfoniniu orkestru?), „Too Many Friends”, „Hold On To Me”. Ką tai rodo ir sako? Velniažin. Gal kad sensta visi, o senatvėje norisi švelnaus ir lyriško. Už tą švelnumą ir lyriškumą, popsiškumą ir vientisumo trūkumą albumas gaus nemažai malkų. Už tą švelnumą ir lyriškumą Placebo pamėgs dar daugiau jaunų širdžių ir radijo stočių. Už tą švelnumą, lyriškumą ir paprastumą aš (pasenęs ir norintis švelnaus) negaliu nustoti garsiai sukęs „Loud Like Love”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=IKIXzN-SoRY

ps. O jeigu trumpai: fortepijonas ir Molko vokalas yra tai, kas limpa kaip niekas kita.