Šis albumas – dar ir dar vienas, tačiau nenorėčiau sakyti – eilinis, kartojimas to, kas buvo padaryta dar gūdžioje aštuoniasdešimtųjų pradžioje. Jei jums tinka kelios apykreivių sintezatorių natos, iki ašarų primityvios melodijos ir kažkur miške pasiklydusį Robert Smith primenantis vokalas – šis albumas puikiai tiks temstančiam vasaros vakarui. Toliau skaityti LUST FOR YOUTH – Perfect View [2013] →

Prieš šešerius ar septynerius metus su Jurga teko padirbėti vieno restorano Naujųjų metų sutikime. Kažkas net išėjo pašokti pagal jos muziką. Dabar net nusišypsojau tai prisiminusi. Bandau įsivaizduoti, kaip dabartinė jos muzika galėtų skambėti panašiame kontekste ir akivaizdu, kad veik beviltiškai. Tai tik dar kartą įrodo, kad tiek pati Jurga, tiek jos muzika gerokai pasikeitė per šį laiką.

Jau kelinti metai Jurga nesistengia eiti lengviausiu keliu: nekuria melodingo popso, nešmėžuoja „duetuose“, neperdainuoja nuvalkiotų šlagerių. Paskutinieji albumai „+37 (Goal Of Science)” ir “MetroNomes” tikriausiai atbaidė kokį 90% gerbėjų, bet Jurgos tai neišgąsdino. Vien už tai gerbiu šią atlikėją – už tai, kad kaskart, sulaukus naujo albumo, nežinai ko tikėtis. Ji ne tik eksperimentuoja muzikos stiliais, keičia prodiuserius, muzikantus, koncepcijas, bet ir demonstruoja savo kaip kūrėjos brandą, drąsą, laisvumą, nepriklausomumą. Tai galima traktuoti kaip didelį jos kūrybos privalumą, o kai kam – gal ir kaip trūkumą.

Praeito albumo įkvėpimo šaltinis buvo teatras, šį kartą – kinas. „Breaking the Line“ kiekviena daina – lyg skirtingų filmų muzikinių takelių atkarpos. Toliau skaityti JURGA „Breaking The Line” [2013] →

Esu tikras, kad šito disko nepirksiu, ir klausysiu, matyt, nedažnai, bet šitie amerikiečiai, subitavę garso takelį žaidimui „Scott Pilgrim vs. the World” (2010) toliau stebina gebėjimu iš 8 bitų pagrindo išspausti tokį rezultatą, kad klausymo procesas tampa savotišku nuotykiu. Gerai, kad prieš niolika metų tokio pagaulaus skambesio neturėjo mano tetris, bo būčiau, matyt, iki šiol priklausomas nuo žaidiminių konsolių ir Pac-man’o.

Anamanaguchi nėra grynakraujis chiptune’as – vaikinų ketveriukė turi ir gyvus mušamuosius, ir bosinę beigi elektrines gitaras, tačiau čipsinis užtaisas groja pirmu smuiku ir visiškai neįgrista per visas septyniasdešimt kelias albumo minutes. O kai per „Prom night” netikėtai išgirsti dailų vokalą, tai supranti, kad šita kompiuterinė pieva dar turi daug neišbraidžiotų paunksmių ir neatpažintų gėlelių. Toliau skaityti ANAMANAGUCHI – Endless Fantasy [2013] →

Gaila, tai ne tas atvejis, kai galėčiau pasakyti, kad „vo, pagaliau turim lietuvišką roką, kurį negėda leisti taip, kad kaimynai girdėtų”. Tiesiog gavome dovanų. Visame materialiame pavidale, tad jaučiame pareigą… ir kaip albumo bukletėlyje deklaruoja patys Skyders, šiandieninio nelaimingo kapitalizmo akivaizdoje ciniškai žvelgiame dovanotui arkliui į dantis.

Šaunuoliai, kad vaikinai nebrenda į angliškas lankas, tačiau šlifavimo, gilumos ir žodyno turtingumo tekstams dar reikia.  Toliau skaityti SKYDERS – Kiek kainuoji tu? [2013] →

Išgirdęs „A New Life” sakiau, kad tai geriausia, ką teko girdėti šiais metais. Tebesakau ir dabar, nors gabalas jau oi kaip nugrotas, tačiau pasileidęs visą pirmąjį Jim James solinį darbą kaskart laukio to „naujo gyvenimo”. Jis įsupa, sėda į smegenis ir nepaleidžia. Bet tai nereiškia, kad albumas „Regions Of Light And Sound Of God” neturi nieko daugiau klausomo. „My Morning Jacket” lyderis ir vienas iš folko monstrų („Monsters of Folk”) ne naujokas muzikos pasaulyje ir lyrikos priemones išmano.

Tiesa, soliniame įraše Jim’as stengiasi pabėgti nuo folko ir roko, mėtosi tarp elektroninių, soul, funk ir hiphopinių ritmų, ieško savasties, tačiau nežiūrint to, stilistinio vientisumo, trūkumo kiekvienas atskiras kūrinys vertas dėmesio, net tas sielą nuvalantis instrumentinis „Exploding”. Toliau skaityti JIM JAMES „Regions Of Light And Sound Of God” [2013] →

Iš vienos pusės tai – albumas, kurį pirmą kartą pasiklausius tik norisi gūžtelėti pečiais ir paklausti: Naaaa…iiirrrr??…Klausant antrą kartą reikia šiek tiek pakovoti su klausimu Ėė, kodėl negroja senų gabalų? Trečias klausymas pakvimpa tarsi vynas, ką tik atidarytas, leistas pabūti, pakvėpuoti. Panašu į kažkokį atradimą to, ką seniai buvai numetęs, pamiršęs.

Iš kitos pusės, net ir klausant šeštą kartą norisi pyktelėti ant David Gahan ir vyrukų, kad dalindami interviu į kairę ir į dešinę pažadėjo, jog Depeche Mode šį kartą bus tamsesni ir gūdesni. Kaip jie sakė more of a rawness about it (Clash).

Pasiklausius anonsinio „Angel” sunerimau. Juk tamsesnių ir gūdesnių depešų viršūnė – apokaliptinis „Songs Of Faith And Devotion” ar liūdniausias „Violator”. Tuo tarpu „Angel” labiau priminė kelis vieną ant kito suklijuotus garso takelius apie nieką nei minėtų šedevrų fragmentus. Toliau skaityti DEPECHE MODE – Delta Machine [2013] →

Nedulka lentynoje šitų švedų antrasis albumas „Our Ill Wills” (2007), nors po to sekęs „Work” (2010), reikia pripažinti, buvo silpnokas ir neįdomus. Tačiau kolektyvas per savo muzikavimo laiką jau rado receptą, kuriuo gali papirkti klausytoją, ir sėkmingai tuo naudojasi – veik vien pačių jėgomis prodiusuotas albumas „Optica” rodo puikią grupės formą ir primena „Our Ill Wills” tęsinį.

„Optica” nestebina jokiu novatoriškumu, eksperimentais ar nebūdingu grupei skambesiu – Shout Out Louds toliau kepa dainingas, melodingas, indie pop/rokines dainuškas, kurios nepretenduoja į pretenzingumą, tačiau sueina lengvai, neįkyriai ir prasukus kartą dešimtą dar nepabosta. Toliau skaityti SHOUT OUT LOUDS – Optica [2013] →