Taip, kiek keistoka klausytis tekstų apie vieversėlį. Matyt, dėl šios priežasties jaunesniajai auditorijai skirtas miuziklas „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis” iki šiol plačiojoje visuomenėje nesulaukė užtarnauto įvertinimo. Na, kokiam vaikiščiui šiandien, kai aplink tiek transformerių ir barbių, rūpės vieversėlis? Vargu, ar po keliolikos metų užaugusi virtualioji karta skirs vieversį nuo varnėno. Bet šis tekstas ne apie tai, nors ir norėtųsi, kad tėveliai dar 1978-aisiais sukurtą kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio miuziklą pagal amžinatilsio Sigito Gedos eiles pristatytų savo atžaloms ir prisimintų patys. Žiū, ims ir užkabins viena kita įspūdingesnė vieta, kurių šioje plokštelėje tikrai netrūksta, ims ir prikels kas antram kvėpavimui seną įrašą, kuris tikrai nėra menkesnis, nei lietuviška klasika tapusios „Ugnies medžioklė” ar „Velnio nuotaka”.

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos šiam, lėlių teatrui parašytam, miuziklui buvo suburtas visas muzikinis žvaigždynas: vieversėlių treles primenančią nuostabią muziką, pagražintą styginiais ir fortepijonu, atliko S.Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam talkino J. Cechanovičiaus gitaros, R. Malinausko bosinė ir A. Jofė mušamieji, o solistams antrino L. Vilkončiaus vadovaujamas vokalinis kvartetas bei V. Miškinio „Ąžuoliuko” choras.

O solistų ketvertas turėtų sulaukti atskiro dėmesio: „vieversėlio” partiją atliekantis maestro Vytautas Kernagis, tada dar dvidešimtmetė Gintarė Jautakaitė, muzikinio Baltaragio iš „Velnio nuotakos” herojus Viktoras Malinauskas ir rečiau girdimas vokalistas Michailas Jablonskis. Visas ketvertas demonstruoja kokybę ir atsidavimą muzikai, nors man prie širdies šitoje muzikinėje pasakoje labiausiai limpa tyras Jautakaitės balsas – skamba dieviškai lyg iš dangaus suoktų angelas.

Urbaičio ir Gedos „Dainuojančio ir šokančio mergaitės vieversėlio”, primenančio M. Martinaičio Kukutį, tematika kiek keistoka ir nevienalytė: laviruoja tarp folkloriškų, liaudiškų motyvų, šokinėja nuo vienos tematikos prie kitos, džiugina ir stebina trumpais muzikiniais intarpais, su siužetu nesusietomis dainomis (pvz., nuo meilės tėviškei ir paskraidymų padangėmis pasuka prie apsipirkimo turguje, lašišaičių ir pan.), bet tai ne taip ir svarbu klausytojui. Ši ritmikos, tonų ir temų kaita tik parodo kūrėjų įvairiapusiškumą, o miuziklas skleidžia pagirtinai vientisą pavasarišką, kai gamta ima skleistis kvapais, atmosferą. Tad toks įrašas ausinuke – šiandien tai įmanoma – vaikštant po žaluma alsuojantį mišką tinka kaip niekas kitas.

ps. Lėlių spektaklio „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis” pastatymą, kuriame galima susipažinti su miuziklo muzikine puse, galima rasti čia – http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/11868.