Įspėjimas – čia nerašoma apie „normalius“ plokštelių grotuvus, esančius tarp kraštutinumų. Tam skirti ištisi interneto forumai ir juose tarpstantys žinovai. Taip pat rašinyje nerasite NIEKO RIMTO. Įspėjimo pabaiga.

Beveik oficiali statistika byloja: padoriuose namuose vis rečiau aptinkamas televizorius, o štai plokštelių grotuvas tampa vis dažnesne svetainės puošmena. Kaip grybų po lietaus pridygo dėvėto „vinilo“ krautuvėlių, o vokiečių, olandų, norvegų palėpėse dulkėję, po kiaurais stogais brinkę, vaikų „padidžėjinti“ grotuvai ir „nudrožtos“ plokštelės tarsi gyvieji numirėliai užplūdo skelbimų portalus ir hipsterių namus. Egzistuoja ir kitas kraštutinumas – dar gerokai iki „vinilo karštligės“ hi-end klasės grotuvus įsigiję ir iki smulkmenų savo garso sistemas puoselėjantys „ligoniai“, kurie už savo hobiui pasirengę paaukoti visą laisvalaikį, lėšas ir gal net šeimą. Todėl šis rašinys bus iš dviejų dalių – tiems, kurie tikisi stebuklo iš grotuvo „už 50 eur“, ir tiems, kurie yra pasiryžę bet kam, kad jų sistema suskambėtų nepriekaištingai. Toliau skaityti VINILO KARŠTLIGĖ: apie kraštutinumus įsigyjant grotuvą →

Jeigu namuose jau sukaupėte kelių šimtų ar tūkstančių vinilo plokštelių kolekciją, ko gero šis tekstas ne jums, nes jūs jau žinote, kur ir kaip gauti gerų bei retų įrašų.

Jeigu šiuo muzikiniu formatu pradėjote domėtis neseniai arba tik dabar atgaivinote šią aistrą, čia rasite naudingų būdų, kaip gauti įdomių įrašų savo kolekcijai. Toliau straipsnyje vinilo plokšteles vadinsiu tiesiog vinilais – taip, kaip jas vadina viso pasaulio melomanai.

Vinilai man niekada nebuvo egzotiškas muzikos įrašo formatas, nes muzika domėtis pradėjau prieš trisdešimt metų, kai man buvo dvylika. Tada kompaktiniai diskai dar tik radosi, vėliau buvo neįperkami, o paskui tapo beverčiai. Daug įrašų buvo daroma į paprastas kasetes, o šių įrašų šaltinis paprastai būdavo originali arba nebūtinai vinilo plokštelė.

Kai pradėjau dirbti ir turėjau galimybę nusipirkti kompaktinių diskų, vinilus apleidau, tačiau dabar vėl prie jų grįžau. Vinilai man nėra joks kultinis įrašo formatas, prie kurio melsčiausi ir gaudyčiau ausimis visus girdimus ir negirdimus garso dažnius. Juos kolekcionuoju iš pagarbos muzikai ir atlikėjams, siekdamas išlaikyti ją fiziniame, apčiuopiamame formate. Daugelis naujų vinilų dabar skamba kiek prasčiau negu skaitmeninės laikmenos, tačiau nekreipiu į tai dėmesio. Man labiau rūpi ne jų kokybė, bet jų įvairovė ir būdai juos įgyti. Vinilai – vienas iš mano gyvenimo džiaugsmų, kuris buvo kartu su manimi labai ilgą laiką. Toliau skaityti VINILŲ KOLEKCININKAS: kaip ir kur pirkti vinilo plokšteles? →