Mažai kur sutinkamas terminas „filofonistas“ kilo iš dviejų graikiškų žodžių; philos – bičiulis, mėgėjas, phileō – myliu, mėgstu ir phōnē – garsas, kas sudėjus reiškia garso įrašų mėgėją, kolekcionuotoją.

Onorė de Balzakas prieš pusantro amžiaus paleido sentenciją, kad „Pomėgis kolekcionuoti – pirmoji proto sutrikimo pakopa”. Šią tiesą tik jau kitais terminais linksniavo ir tebelinksniuoja psichoanalitikai, anot kurių kolekcionavimas atlieka kompensacinę psichologinę funkciją (sublimacija), yra gyvenimo tikslo ar prasmės pakaitalas, o įvairius daiktus kaupiantis asmuo yra eilinis ligonis, kuriam pasireiškia Diogeno sindromas. Nežinia, ką šiuo klausimu pasakytų tokie visuomenėje žinomi „ligoniai“ kaip Stasys Brundza, Edmundas Armoška, Vidmantas Staniulis ar Gitanas Nausėda, kurie turi sukaupę nemažą krūvą, vieniems – nenaudingo šlamšto, kitiems – neįkainojamų vertybių.

Tiesa, neteko girdėti, kad žinomi Lietuvos kolekcionieriai užsiimtų muzikos įrašų rinkimu. Solidūs verslininkai su meile ir pasididžiavimu kalba apie surinktas senovinių pinigų, pašto ženklų, karinių ar sportinių automobilių, auksinių ikonų, foliantų, paveikslų, antikvarinių baldų kolekcijas, o muzikos įrašų fonotekos tartum paliekamos nuošaly. Na, ko gali būti vertas plastiko gabalas? Ypač šiandien, kai rečiausią albumą galima sužvejoti interneto platybėse per pusvalandį. Tai kas, kad tik vienetukų ir nuliukų pavidalu, tačiau turinys jau tavo nuosavybė (kad ir nelegali), su kuria gali daryti ką nori. Prisiekęs „kompiuterastas“ kartą net pasišaipė iš manęs, prisiekusio melomano-kolekcionieriaus-filofonisto: „Šiandien jūs, melomanai, kolekcionuojat albumų viršelius, o ne pačią muziką. Va (kalbėjo jis, plekšnodamas per savo dviejų terabaitų hardą), pas mane čia daugiau muzikos, nei tavo visoj spintoj“. Žinoma, ėmiau prunkšti ir įrodinėti savo tiesą, kad mano kolekcija galima bent pasigrožėti, bandžiau apeliuoti į įrašo kokybę, lankstinuko informaciją, materialaus pavidalo reikšmę, sentimentus apie tai, kur kada kaip įsigytas vienas ar kitas albumas ir, pagaliau, kažką pridėjau apie investicines galimybes bei persakiau net pažįstamo filofonisto Tomo (pavardė autoriui žinoma) filosofinę nuomonę apie mp3: „Daugeliui tai yra greitas ir patogus reikalas. Galima per savaitę sukaupti begales įrašų, susikrauti spintas atsisiųstos muzikos, tik ar visą perklausysi? Ar bus miela tiesiog „vartoti” muziką? Manau, mp3 padarė muziką ne klausomą, o vartojamą. Nesu nusistatęs prieš technologijas ir pats retkarčiais paklausau kai ką mp3 formatu, tačiau, jei man tai patinka – nusiperku originalų leidimą.“ Aukso žodžiai, kurių muzikos vartotojas neturėjo, kuom atremti. Visgi išsiskyriau su pašnekovu susimąstęs, nes pokalbio metu į vieną klausimą sugebėjau tik numykti. „O kiek verta ta tavo kolekcija?“.

Lietuvoje nė su žiburiu nerasi meno kolekcijų vertintojų, o ką kalbėti apie muzikos įrašų fonotekų vertintoją. Tad teko imtis šio darbo pačiam … ir po poros dienų gauti dar vieną antausį.

„Štai, pažiūrėk. Kabo pusantro milijono litų“,- pūtėsi tūlas meno žinovas, baksnodamas pirštu į ant sienos kabančią spalvų mišrainę. „O kiek reiktų man surinkti plokštelių, kurios turėtų panašią vertę? Kiek vien paieškoms sugaiščiau laiko? Ne, tai ne man“. Puolu priešgyniauti, bet esu ramiai nusodinamas faktu, kad net vienas pašto ženklas gali būti vertas penkių milijonų litų, o vienas kompaktinis diskas ar plokštelė, geriausiu atveju – tik kelių tūkstančių. O, kaip norėjau paneigti tokią informaciją. Deja, negalėjau. O apie didžiausią pasaulyje muzikos įrašų kolekciją net nedrįsau išsižioti.

YRA Į KĄ LYGIUOTIS

Kolekcionierius Tomas į klausimą, kas Lietuvoje turi vertingiausią muzikos įrašų kolekciją, atsakė: „Aš. Juokauju. Juk kiekvienam jo kolekcija yra pati pati brangiausia ir vertingiausia. Tikiu, kad yra žmonių muzika užvertusių visus namus, tikrai norėčiau su kuo nors iš jų susitikti ir pakalbėti. Kiekvienas įrašas turi savo istoriją. O jos tikrai įdomios“.

Jau amžinatilsis, legendinis BBC Radio 1 radijo laidų vedėjas, Johnas Peelas, savo namo priestate turėjo sukaupęs įrašų kolekciją, kuri buvo vadinama milžiniška: 26 000 vinilinių plokštelių, 40 000 singlų bei 40 000 albumų kompaktiniuose diskuose. Ir  ši kolekcija vis didėja, nes ir po Peelo mirties pradedančios grupės vis tebesiunčia savo demo įrašus. Dar jaunutis (36 m.) muzikos prodiuseris ir kūrėjas, Joshua P. Davis, geriau žinomas kaip DJ Shadow, jau turi savo privačioje fonotekoje virš 60 000 vinilinių plokštelių. Tikėtina, kad per kitą dešimtmetį šis skaičius išaugs dvigubai.

Po džiazo fanatiko, Ray Avery, mirties 2002-aisiais 63 000 vinilinių džiazo plokštelių buvo perduota vienai muzikos bibliotekai. Spauda tada rašė, jog perduota tik dalis kolekcijos.

Galima gūžčioti pečiais, išgirdus, kad anglų radijo laidų vedėjas, didžėjus Gilles Petersonas savo plokštelių kolekcijai paskyrė du namus, o pats gyvena trečiuose, nes anuose tiesiog neliko vietos.

Bet yra ir dar viena kolekcija: trys milijonai vinilinių ir apie trys šimtai tūkstančių kompaktinių plokštelių. Iš viso maždaug tiek, kiek Lietuvoje vaikšto gyventojų. Ir čia ne plokštelių skaičius vaidina didžiausią vaidmenį, o svarbus kiekvienas minimos fonotekos egzempliorius, iš kurių daugiau negu pusė yra nauji, tik keli procentai šiandien randami parduotuvėse ir kiekviena plokštelė gali būti parduodama už kelis šimtus ar net kelis tūkstančius dolerių. Daugiau negu šeši milijonai skirtingų kūrinių, kurių preliminari vertė yra apie 50 milijonų dolerių (132 mln. litų) priklauso amerikiečiui Paului Mawhinney, kuris pusę amžiaus gyveno muzika ir jos įrašais, o dabar parduoda savo lobį eBay aukcione už startinę 3 milijonų kainą (kažkas net paskaičiavo, kad tokią kolekciją mp3 formatu legaliai parsisiųsti į kompiuterį iš iTunes kainuotų 5,94 milijonų dolerių (13,2 milijonų litų). Taigi, didžiausia pasaulio muzikos įrašų kolekciją galima įsigyti pigiau grybų, tačiau iki šiol tokio pirkėjo neatsirado.

Apie minėtą kolekcionierių jau galima kalbėti, kad žmogus užsitarnavo „tragiško likimo“ etiketę: visas gyvenimas paskirtas muzikos įrašų rinkimui, o pablogėjus sveikatai, neturint paveldėtojų ir pritrūkus pinigų, kolekcija, kurios vertė muzikos istorijos požiūriu neįkainojama, o parduodama pigiau nei savikaina, neranda pirkėjo. Priežastis paprasta: tokiai fonotekai šiuo metu P. Mawhinney turi paskyręs 1470 kvadratinių metrų ploto patalpą: palyginkite su savo gyvenamąja patalpa ir noras tapti rimtu muzikos įrašų kolekcionieriumi dings. O jei visgi ryžtas nedingo, yra noras ir galimybės, apie Mawhinney kolekcijos įsigijimo sąlygas daugiau galite sužinoti tam tikslui sukurtoje interneto svetainėje – www.thegreatestmusiccollection.com.

httpv://www.youtube.com/watch?v=xWyMjzVXq7Y

MŪSŲ FILOFONISTAI

Kokia situacija Lietuvoje su muzikos įrašų kolekcijomis? Atsakymui pirma mintis buvo išvesta iš to, kad, kaip mergaitės trokšta žingsniuoti podiumu, taip berniukai – stovėti už didžėjaus pulto, o tam reikalinga turėti šiokią tokią garso įrašų kolekciją. Žinoma, internetas šią užduotį šiandien palengvina, bet kolekcionavimo ligos įskiepis padarytas. Be to, internetas tai paskutinio dešimtmečio žaisliukas, reiškia turėtų būti krūva priešlaidinės muzikos gavimo eros filofonistų, apie kuriuos garsas sklandytų po Marijos žemę. Ale nė velnio! Vienu žodžiu esamą situaciją galima apibūdinti taip – paslaptinga.

Paslaptinga todėl, kad lietuviškų filofonistų kaip ir nėra (nes tai nerimtas, per smulkus kolekcionavimo verslas), o esantys visiškai neturi ūpo atskleisti savo inicialų, o juo labiau – turimos kolekcijos vertės. Priežastis paprasta: kaip pasakė žinomas muzikologas, Darius Užkuraitis: „Neatsakinėsiu apie pinigines išraiškas, ar, kas turi vertingiausią kolekciją Lietuvoje. Per daug „debilų“ šiais laikais, kurie pamatę didelę sumą norėtų apsilankyti vienam ar kitam bute. Nors jiems tie diskai būtų tikrai beverčiai. Man mano kolekcija neįkainojama, o kitas ir už “ačiū” neimtų. Labai jau ten specifinė muzika.” Algirdas Motieka, žinomiausias senų lietuviškų plokštelių kolekcionierius, didžiąją dalį (apie tūkstantį vienetų) kolekcijos jau perdavė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekai, nes, kaip teigia kolekcininkas: „mano butą ne kartą plėšė, plokštelės būdavo ne pavagiamos, o tiesiog rasdavau sudaužytas ant grindų“.

Taigi, vardiju, ką atkasiau: amžinatilsis Edmundas Baltrimas (1955-2006), vadovavęs Meno darbuotojų rūmuose veikusiai filofonistų sekcijai, turėjo surinkęs nemažą užsienio operos vokalistų fonoteką; gyva legenda Algirdas Motieka, kurio neįkainuojamomis plokštelėmis papildytas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonoteka; specifinės, retai tūlo lietuvio klausomos muzikos kolekcionierius, visiems gerai žinomas, Darius Užkuraitis; vinilines plokšteles renkantis ir jomis kaip darbo priemone besinaudojantis DJ Mamania. Na, ir dar tam tikrų sutapimų dėka atkastas kolekcionierius Tomas. Šis taip pat anonimiškai paslaptingas, tačiau, kai pažadu neminėti jo pavardės, išsipasakoja.

„Pradėjau kolekcionuoti 1993-iaisiais, kai gimtadieniui tėveliai padovanojo CD grotuvą. Tada prasidėjo „didžiosios” išlaidos muzikai. Iki tol įrašus kolekcionavau audiokasetėse. Pirmasis CD albumas buvo „Sisters Of mercy“ – „Some Girls Wander by Mistake”. Klausiausi paromis. To metu turėti kompaktinį diską buvo „kažkas tokio”.

Mano kolekcijos dydis – kokie penki, septyni kvadratiniai metrai. Jei skaičiais, tai maždaug du su puse tūkstančio kompaktinių diskų. Niekada neskaičiavau, kokia jos vertė bet jei paskaičiuočiau, tikriausiai, tai atitiktų tikrai gero naujo automobilio kainą, bet tikrai nekeisčiau savo muzikos kolekcijos į gerą naują automobilį, nebent prispirtų reikalas visa tai parduoti. Ne piniguose esmė, pavyzdžiui, „Joy Division“ originalus „Factory records“ leistas vinilinis singlas „Love will tear us apart” man kadaise kainavo 5 litus, tačiau jo aš nė už ką neparduočiau. Ir ne dėl to, kad tai retas ar kažkoks „kolekcinis” dalykas (viską gali gauti eBay), tiesiog tai daiktas, kuris man labai brangus. Pamenu su kokiu skausmu veiduose, prispirti finansinių sunkumų, melomanai pardavinėjo savo įrašus Antakalnio turgelyje. Iki šiol nepamiršiu istorijos, kai iš vieno melomano nusipirkau visą (visą!) „Jesus and Mary Chain“ diskografiją gana pigiai. Jis taip giliai atsiduso, padavęs man tuos kompaktinius diskus ir pasakė: „Saugok juos, žmogau, tai geri albumai”. Iki šiol juos visus turiu, o praėjo jau gal aštuoneri metai.

Nevertinu turimų įrašų pinigais, labiau tuo, ką man jie reiškia, kokius prisiminimus sukelia… Vienas brangiausių dvasiniu požiūriu „Swans“ albumas „Burning World”: pirkau jį už kelis svarus kažkokio Anglijos kaimo turguje. Tuo tarpu būtent tas albumo leidimo variantas dabar viršija 100 litų. Tikriausiai pirmieji albumai, kurie mano kolekcijoje atsirado ir yra patys brangiausi. Tada reikėdavo dirbti mėnesį prekybos agentu ar kokiu nors pasiuntinuku, kad galėtum įsigyti bent du kompaktinius diskus, į kuriuos žiūrėdamas vitrinose varvindavai seilę. Vienas tokių – Nick Cave „Let Love In” arba keli „Fields of the Nephilim“ albumai.“

Tokia tad kolekcionieriaus Tomo istorija, kurioje apstu lietuviškojo melomano gyvenimo ypatumų.

Pinigais nevertinu ir aš savo kuklios kolekcijos, gulinčios spintutėje, stalčiuose, lentynose, bet degu noru paporinti apie dar vieną filofonisto kasdienybės pusę. Kolekcionavimas – lyg praeities nuotrupų rinkimas, kuriomis nesinori dalintis su niekuo. Blogiausia, kad renkant muzikos įrašus, atsiranda tokių, kurie nesupranta, jog kiekvienas kolekcijos egzempliorius yra brangus, kad už jį ne tik sumokėti dideli pinigai, bet įdėtos didžiulės pastangos, kol trokštama plokštelė atsidūrė namų lentynoje. Filofonistas gyvena su dviem baimės jausmais: kad niekas nepavogtų įrašų ir kitu, kad niekas neprašytų įrašo paskolinti. Nieko tokio, jei prašomas eilinis egzempliorius, kurį galima bet kada įsigyt parduotuvėje, bet jei tai raritetas, kolekcijos pažiba, tai paprasti giminaičio ar kaimyno žodžiai „Ei, duok paklausyti šitą“ gali filofonistui sukelti šoką. Štai iš tokių situacijų gimsta tikros istorijos, kai brangios kompaktinės plokštelės slepiamos rūbų spintoje.

Kodėl niekas neprašo filatelisto parsinešt į namus pašto ženklų albumo pažiūrėjimui? Ogi todėl, kad muzikos įrašo vertė mažai kam suvokiama.

Tai kiek gi kainuoja muzikos įrašų kolekcijos, skaitykite tęsinyje.