Dar negirdėjus „Blue Hawaii” muzikos, šių atlikėjų pavadinimas sukūrė išankstinį nusiteikimą, kuriame viršų ėmė surfas ir bangų mūša su galbūt keletu ukulelės akordų, bet tokie lūkesčiai subyrėjo sulig pirmaisiais akordais. Duetas iš Kanados, Alexander Cowan ir Raphaelle Standell-Preston („Braids” balsas), pateikia visiškai ne havajietišką ir ne girdėtą „Braids” skambesį, nors nepaneigsi, jog moteriškas Raphaelle vokalas prašosi šių grupių palyginimo: „Blue Hawaii” taip pat nestokoja muzikinio eksperimentavimo, tik čia pirmu smuiku groja ne gyvas garsas, o elektronika.  Toliau skaityti BLUE HAWAII – Untogether [2013; Arbutus Records] →

Regis muzika šiais laikais savo ateities ieško tolimoje praeityje ir vienas iš tūkstančių to įrodymų – antrasis vyrukų iš Čilės, Föllakzoid albumas „II“.

Užtenka pasižiūrėti į albumo viršelį ir jo turinį galima beveik nuspėti. „II“ yra tikras septyniasdešimtųjų krautrock vaikas – ilgos, tamsios, sinkopuotos kompozicijos, kurias Follakzoid sugrojo labiau delay pedalais nei tikrais instrumentais. Tačiau tai tik sustiprina albumo nuotaiką, nes „II“ – tamsių galaktikų užkaborių garso takelis.

httpv://www.youtube.com/watch?v=xRgsp6J_97E Toliau skaityti FOLLAKZOID – II [2013] →

Atėjo laikas duoti ataskaitą bent už tą pusmetį, kai čia minėjau ne vieną metų tope atsiradusį albumą. Ir jeigu reiktų keliais sakiniais nusakyti, kuo šie muzikiniai metai skiriasi nuo ankstesniųjų, mano atsakymas būtų nuspėjamumu. Net mylima technika metų gale susisiurbti visus topus ir atsirinkti perliukus nedavė trokštamo rezultato – prie jau turimo sąrašo pridėjo tik 3-5 pavadinimus. O sąrašas gavosi gan ilgas – apie 30 albumų. Ir čia jau net atmetus n darbų, kuriuos per metus klausiau ne vieną ir ne du kartus. Vieni jų jau užsitarnavo vietą tiek širdyje, tiek ausyse, dėl kitų dar nepavyksta iki galo apsispręsti. Toks ir topas – su užkandžiais, pagrindiniais patiekalais ir desertu. Metų eigoje, kaip dažniausiai būna, topas judės, tikėtina, kad dar ir pildysis, bet čia jau post factum reikalai – eikim prie stalo:

#Entrée

Alt-J – An Awesome Wave | Mokykloj sakydavo išmok … kad žinotum kaip, kad pažadintas naktį, kiek bus du kart du.  „Alt-J” skambesiu yra būtent tokia grupė –  su vokalu paleidus, kad ir naują dainą, net naktį žinočiau kieno tai darbas. „Mercury” apdovanojimas jų rankose ir tikrai pelnytai.

Toliau skaityti Geriausių 2012 metų albumų meniu [paulius.rymeikis] →

Palinkėčiau sau gerų dienų, bet žinau, kad šuns balsas į dangų neina. 

Atgrubnagis

Kai Atgrubnagiui papriekaištavau, kad šitas „Gyvatnešis” baisiai jau griežtai pjauna, šis atšovė, jog čia bliuzrokas, todėl turi eiti „svarkė”.

Ir ji tikrai eina. Pailsinęs dūšią ir ausis su „Tyliau už tyla”, viską (nuo albumo viršelio iki muzikos ir tekstų suvedimo) vis dar vienas pats darantis muzikantas pateikė kietai virtą „Puse velnio” tęsinį.

„Gyvatnešis” nestokoja instrumentinių kompozicijų – jų šitame albume net penkios, bet Atgrubnagiui ne visada tekstas būtinas – jo gitaros mylavimas neturi lygių. Net įraše matai kaip grifu beprotiškai laksto pirštai, o partijos tikrai įkandamos ne kiekvienam muzikoriui. Net nežinau, ką palyginimui čia įrašyti, iš mūsiškių niekas į galvą nešauna, o importe tokiais manevrais galima lygiuoti į Toliau skaityti ATGRUBNAGIS – Gyvatnešis [2012] →

Ketveri metai po „Tolumoje” ir projektas „Driezhas” vėl lenda į akis, ausis ir dūšią. „Driezhas” jau tapo tandemu: prie garso dizainerio Kristijono Lučinsko prisidėjo vokalistė ir tekstų autorė Ieva Astromskaitė. Tai suteikė visumai daugiau dainingumo, bet tuo pačiu kiek prislopino muzikinį turinį.

Lyginti su pirmuoju albumu „Goniją” kiek sudėtinga: ji ir kitokia, ir panaši, tačiau vienareikšmiškai – tai dar vienas žingsnis į priekį, dar vienas laiptelis aukštyn keliant lietuviškos muzikos kokybę į naują lygmenį. Toliau skaityti DRIEZHAS – Gonija [Soundprovocation; 2012] →

Jaučiuosi kiek nepatogiai rašydamas apie Kailę, lyg maisto gurmanas, nutvertas bekemšantis virtą dešrą, bet velnias nematė. Gi buvo laikas, kai Minogue gyvi pasirodymai buvo ne ką mažiau patrauklūs nei Madonnos, apie kurią paskutiniu metu bent girdėti kažkas (tai prie kryžiaus kalasi, tai stripaką šoka), o kuo australė savo pasirodymuose stebina savo gerbėjus neteko girdėti. Specialiai ir netikrinau, tačiau „The Abbey Road Sessions” yra įrašas, kurį klausau su didžiausiu malonumu. Iš tikro po n ‘bestų”, albumų, singlų, dvd ir puikaus pasirodymo Carax’o filme „Šventieji motorai” pop dievaitė padarė paprastą dalykėlį – įrašė ne naują bumčiką, o 25-mečio muzikavimo proga gerbėjams padovanojo senų gabalų rinkinuką, kuriame viskas gyva, plius pilnas styginių orkestras ir rezultatas netikėtai gavosi labai kabinantis. Toliau skaityti KYLIE – The Abbey Road Sessions [2012] →

Britiška (netikėkit, ką rašo music.lt) ketveriukė prieš porą metų išlindo į dienos šviesą, o pernai trinktelėjo singlu „Midnight Wave”. Taip trinktelėjo, kad visos blakės išlakstė.

Liūdna, kad nei vienas gabalas (ypač gaila dėl pačio „Midnight Wave”, kurį primygtinai rekomenduoju pasileisti negirdėjusiems) iš minėto singlo nepateko į debiutinį ilgagrojį, nesukant galvos pavadintą grupės pavadinimu – „Two Wounded Birds”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=_C6yvZ_WYhk Toliau skaityti TWO WOUNDED BIRDS – Two Wounded Birds [2012] →