Palinkėčiau sau gerų dienų, bet žinau, kad šuns balsas į dangų neina. 

Atgrubnagis

Kai Atgrubnagiui papriekaištavau, kad šitas „Gyvatnešis” baisiai jau griežtai pjauna, šis atšovė, jog čia bliuzrokas, todėl turi eiti „svarkė”.

Ir ji tikrai eina. Pailsinęs dūšią ir ausis su „Tyliau už tyla”, viską (nuo albumo viršelio iki muzikos ir tekstų suvedimo) vis dar vienas pats darantis muzikantas pateikė kietai virtą „Puse velnio” tęsinį.

„Gyvatnešis” nestokoja instrumentinių kompozicijų – jų šitame albume net penkios, bet Atgrubnagiui ne visada tekstas būtinas – jo gitaros mylavimas neturi lygių. Net įraše matai kaip grifu beprotiškai laksto pirštai, o partijos tikrai įkandamos ne kiekvienam muzikoriui. Net nežinau, ką palyginimui čia įrašyti, iš mūsiškių niekas į galvą nešauna, o importe tokiais manevrais galima lygiuoti į Joe Satriani ar Stevie Ray Vaughan. Pamatyti tai gyvai būtų dar didesnė magija, ir esu tikras, jog jeigu šitam žmogui kas suteiktų šansą, tai šitas bliuzavimas atidarytų ne vienas duris.

Viena vertus, smagu, jog prie šitos muzikos nekiša pirštų jokie prodiuseriai ir žmogus daro, ką nori ir kaip nori. Kita vertus, penktas albumas ir jau Atgrubnagis tampa pažįstamas bei besikartojantis sava leksika ir muzika – gerai, kad kokybės lygis nekrenta – o tai sufleruoja, jog permainų vėjai būtų neprošal. Pavyzdžiui, kad ir prieš kiek tai metų išleista pasaulin mintis apie žemaitišką albumą.

Vadovaudamasis filosofija „Gyvenime taip yra jau, kažką jei nori pasiekt, turi nustoti dejavęs ir prakaito daug išliet” Atgrubnagis lieja muzikinį prakaitą, nenustodamas tikėti sava filosofija toliau groja sau ir menkam, bet smagu, jog vis didėjančiam savo klausytojų ratui. Tad lieka pasidžiaugti, jog yra kas daro tikrą muziką ir yra kam tokios reikia. Pabandykit šito, na, nors po arbatinį šaukštą kartą dienoj prieš miegą.

Klausom čia.

ps. Siunčiamės iš linkomanijos, neturintys ten priėjimo, prašykite nuorodos Atgrubnagio facebooke.