Reikalas, išleistas porą metų atgal, bet nuo to nė kiek nepaplėkęs. Po Nzca/Lines slepiasi vieno londoniečio, Michael’o Lovett’o, „orkestras”. Jis pats porina, kad kuriamai muzikai įkvėpimą davė amžinatilsė Aaliyah ir Timbalandas. Tai, taip švelniai tariant, manęs tikrai neįkvepia, bet gerai, kad tokios žinios akis pasiekė jau po keliasdešimties kartų debiutinio albumo „NZCA/Lines” prasukimo.
Albumo visuma greičiau primena Active Child, Hot Chip ir Junior Boys, o ne komercinį r’n’b. NZCA/LINES lengvutė synthpop elektronika šiltai skleidžiasi aplink garsiakalbius, nors be Lovett’o intymaus, tylaus vokalo tiek erdvės neišspinduliuotų. Lovetto vyriškai-moteriškai vaikiškas balsas ir visi užkadriniai triukai su pritariamaisiais vokalais sukuria neįtikėtinai malonų ausiai skambesį. Su kažkokiu japonišku atspalviu. Ar tai tik dėl nuostabaus „Okinawa Channels”?
httpv://www.youtube.com/watch?v=gChKoEyafmI
Kaip ten bebūtų, NZCA/LINES yra tai, ką būčiau mielai įdėjęs į 2012-ųjų geriausių albumų sąrašą, bet kažkaip garsas apie šį įrašą dideliais ratilais nesklido tada, nesklinda ir dabar, o kelti bangas visai verta.
Tik nereikia bandyti „”NZCA/Lines” jaukintis skubiai – su prametimais į priekį – taip galima praskipinti visus netikėčiausius ir gražiausius kompozicijų momentus. Pavyzdžiui, eilutę If you’re around tonight / I’m formatting my hard drive:
httpv://www.youtube.com/watch?v=W_hLLLFJaPs
Base 64 Love
Šiaip iki šiol neturiu mylimiausios albumo kompozicijos, bet minėta „Okinawa Channels”, „Atoms & Axes” ir „Base 64 Love” galėtų būti tai, nuo ko reikėtų pradėti pažintį su „NZCA/Lines”.
https://www.facebook.com/NZCALINES
