Amerikiečių chamber pop muzikos grupės Gem Club antrojo ilgagrojo „In Roses” pernai galima buvo ir nepastebėti. Kritikai liaupsėmis jo neapipylė, metų albumų topuose taip pat nešmėžavo, bet kad jau veik metai „In Roses” laikosi mano ausinuke, tai prieš paguldant dulkėti į lentyną, norisi jį šiek tiek dar apkalbėti.

Antrasis Gem Club albumas niekur nenutolsta nuo pirmtako „Breakers” – toks pat melancholiškas, intymus, asketiškai minimalistinis, liūdnai gražus, sukurptas iš tų pačių, fortepijonas+violončelė+vokalas, ingredientų.

Ir dar ta, visaapimanti, depresyvi atmosfera. Vokalisto Christopherio Barnes’o šnabždingame balse. Tekstuose. Tekstų dedikacijose, inspiracijose. Plikoje, pilnoje skeletų spintoje skambančioje muzikoje (albume netrūksta instrumentinių momentų).

Ir lyg viskas. Kaip ir nieko ypatingo.

Bet, matyt, reikėjo šį įrašą pradėti nuo „Polly” – pusaštuntos minutės opuso, skirto Barnes’o prieš dešimtmetį mirusiai tetai, ir šiam kūriniui susukto vaizdo klipo, kurį žiūrint apima tokia nepaaiškinama sumaištis, nejaukumas ir skausmingas begalinis liūdesys. O visi žodžiai – tik viena eilutė „I need you now that you’re gone”.

O dar yra „Soft Season” – daina, kurios tekstas skirtas Joey Stefano, gėjui, porno žvaigždei, ŽIV nešiotojui, kurį Madonna 1992-aisiais panaudojo kaip modelį savo skandalingajai knygai „Sex”. Po poros metų Joye, būdamas 26-erių, mirė nuo narkotikų perdozavimo. Stefano gyvenimo tragizmą gerai pažįsta Gem Club lyderis ir tekstų kūrėjas Barnes’as, kuris taip pat yra gėjus ir nevengia to viešai akcentuoti.

Apskritai „In Roses” visuma atsiduoda įkapėmis ir skleidžiasi prie kapo duobės tinkamomis gaidomis. Nedžiugina jos, bet kartais reikia, kad muzika verktų kartu su tavimi.