Laikas! Pasistengsiu į temą (body) sumesti visų G. nors kokią temą pakūrusių topus, kiti, jeigu nori/gali, lai sumeta savo nuomones komentaruose. Sorry, viskas susiveda į laiko trūkumą.

Taigi…

~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

Tomas Mi

Trečia: RAZORLIGHT – „RAZORLIGHT”, nes jie šiuo albumu galiausiai pasiekė tą aukštumą, kurios link veržiasi į juos panašūs. Dažnai klausytas, retai iš grotuvo išimtas, tobulas albumas.

Antra: WHITEST BOY ALIVE – „DREAMS” (ir čia Pauliau tebus naujas bei graži mūsų santykių pradžia. Aš rimtai. Rimtai dėl Whitest Boy Alive:)) Nes taip, tai vienas gražiausių vokalų. Taip, romantiška monotonija kurią net pats gerai tuo įtikėjęs galėčiau sugroti.

Pirma: MUSE – „BLACK HOLES AND REVELATIONS”.
~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

Kuo man ypatingi šie (jau praėję) metai? Visų pirma Lietuvoje, pagaliau albumus išleido britpop atstovai BRAINERS, bei jau visur viešai suspėti pagarbinti GRAVEL. Albumai nėra tempiantys iki pasaulinių standartų, bet visgi to mes dar neturėjom, ir to, bent jau man, trūko. Tuo tarpu pasaulyje 2006 metais mano madas diktavo „indie“. Tik šįkart, šalia stiprių indie pop/rock albumų sužibėjo ir indie electronica. Buvo ir puikių sąlyginai „meinstryminių” darbų. Tačiau finale nugalėtojas liko vienas.
Bet apie viską iš eilės. Štai sąrašas ryškesnių 2006 metų albumų:

PETER BJORN AND JOHN „WRITER‘S BLOCK“
Tinkamo indie rokelio pavyzdys. Būtų tiesiog geras albumas, jei ne “Young Folks” – nepamenu savo gyvenime atvejo, kad pirmą kartą girdint dainą per kūną lakstytų šiurpuliukai…

GRAHAM COXON „LOVE TRAVELLS AT ILLEGAL SPEEDS“
Pirmasis labiau užstrigęs albumas. (Buvęs) BLUR gitaristas dar yra toje stadijoje, kai kiekvienas naujas albumas yra geriausias jo diskografijoje.

SONIC YOUTH „RATHER RIPPED“
Neveltui pastarieji trys Sonikų studijiniai darbai yra vadinami savotiška trilogija. Pagaliau jie sugeba įrašyti albumus, kuriuos įmanoma išklausyti nesikankinant, nuo pradžios iki galo. O „Rather Ripped“ dar gi ir šioje trilogijoje lengviausias.

BAND OF HORSES „EVERYTHING ALL THE TIME“
Iš pradžių sumaišiau juos su Nine Horses. Pastaruosius jau buvau nurašęs, tad faktas, kad albumas pasiekė mano ausis jau yra nemažas atsitiktinumas. Ir še tau kad nori… Melancholiskas indie-rock. Debiutinis albumas, bet skambantis labai brandžiai.

DESTROYER „DESTROYER‘S RUBIES“
Dar vienas indie-rock perliukas. Net nežinau ką čia pasakyti. Tas pats ir su

GRIZZLY BEAR „YELLOW HOUSE“
Šiaip jau visi trys pastarieji albumai yra panašūs: visi nauji, visi pakankamai ramūs, žodžiu, visi įdomūs.

THE DECEMBERISTS „THE CRANE WIFE“
Šituos pažinau tik kiek daugiau nei prieš metus, įsimylėjau, o, žinia, meilė trunka trejus metus  Albumas nei blogesnis, nei geresnis už bet kurį iš jų diskografijos, bet tiek visiškai užtenka.

THE FLAMING LIPS „AT WAR WITH THE MYSTICS“
Jau praktiškai veteranai, o man tai pirmasis albumas kurį normaliai pažinau. Vietomis šyzuojantis, vietomis hipnotizuojantis. Kartą išgirdęs jų dainą, pamaniau, kad tai Mercury Rev, o Mercury Rev man labai patinka…

THE SLEEPY JACKSON „PERSONALITY“
Ech, na ir daug panašios muzikos pasaulyje… Šitas truputį panašus i Badly Drawn Boy, truputį į tuos pačius The Flaming Lips. Barzdotas dėdė su gitara. Šilta muzika.

HOT CHIP „THE WARNING“
Jei išimtume kelias daineles, gautusi super albumas. Šiaip ar taip, neveltui vienas tų „visų favoritų“. O šita indie-electronica, sakyčiau, beveik metų „trendas“.

THOM YORKE „THE ERASER“
Man tai dar vienas Radiohead „Kid A“ tęsinys. Tačiau kiek ramesnis ir nuoseklesnis, todėl jis ir čia.

SEBASTIEN SCHULLER „HAPPINESS“
Dar vienas malonus atradimas. Akis užkliuvo už CD viršelio, paėmiau, paklausiau ir likau sužavėtas. Dar vienas indie elektronikos darbas. Tik čia labiausiai akcentuojamas lyriškumas.

JUNIOR BOYS „SO THIS IS GOODBYE”
Vėl indie-electronic, vėl kritikų pagarbinta. Na, titulinė daina – vienas geriausių metų kūrinių. Kiti gabalai ne tokie geri. Bet gal tik tuo, kad ne tokie liūdni?..

KEANE “UNDER THE IRON SEA”
Ko gero, debiutas buvo šiek tiek per geras, kad šis galėtų pakartoti sėkmę. Ir visgi Keane išlieka vieni geriausių, mano mėgstamoje „virkdytojų“ kategorijoje.

MUSE „BLACK HOLES AND REVELEATIONS“
Šiaip jau man Muse yra truputi per griežti, bet šitas albumas skiriasi nuo jų ankstesnių darbų. Vos vos, bet skiriasi. Ir suki jį nuo pradžios iki galo, o jis vis neatsibosta.

SCSI-9 „THE LINE OF NINE“
Gal ir nenuostabu, kad pirmieji iš mūsų kaimynų, kada nors patękę tarp mano geriausiųjų, yra rusai. Viską pasako vien leidybinė kompanija – Kompakt – ritmingas, bet ramus, kartais net už širdies griebiantis minimal techno.

ELLEN ALLIEN AND APPARAT „ORCHESTRA OF BUBBLES“
Elektronika, tinkama tiek šokių aikštelei, tiek miegamajam.

JARVIS „THE JARVIS COCKER RECORD“
Na nėra šitas albumas stebuklingas, tikrai ne, bet, po velnių, aš laukiau ir jis sugrįžo!
Ir pagaliau, meskit į mane akmenį, bet

ARCTIC MONKEYS „WHATEVER PEOPLE SAY I AM, THAT‘S WHAT I AM NOT“
Aišku, mano stilius. Bet paklausęs šimtą kitų tokio pat kirpimo naujų grupių, supranti kodėl šitos beždžionės yra ten kur yra. Paprastas, bet žiauriai „catchy“ britiškas rokelis.

O dabar, dėmesio dėmesio!..
Pirmasis vice-mis yra –

GOTAN PROJECT „LUNATICO“
Pripažįstu, jų pasirodymas Vilniuje taip pat turėjo įtakos tokiai aukštai albumo pozicijai. Betgi vien dėl to, kad kaifavau nuo gyvų Franz Ferdinand, Placebo ar Coldcut Lenkijoje, jų įrašų akcijų tiek tikrai nepakėlė.

Ir pagaliau, the moment you‘ve all been waitin‘ for…

Geriausias 2006 metų liu albumas yra –

THE WHITEST BOY ALIVE „DREAMS“!!!
Jei dar nežinojot, tai skubu pranešti – Erlend Oye yra gražiausio vokalo pasaulyje savininkas. Gali išgirsti jį ramios elektronikos fone, gali kalančio house ritme, ar grojant švelniai Kings Of Convenience akustikai – ir visur jis taiko tiesiai i širdį. Šį kartą – nesudėtingas (vėlgi, indie) pop-rock projektas, tik vos garsesnis už Kings Of Convenience, tačiau, pykšt, pataikantis tiesiai i dešimtuką.
~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

paulius.rymeikis:

2006 m. Daug albumų. Daug gerų albumų, atlikėjų, bet.. Nei vieno padariusio sprogimą mano galvoje. Tai buvo akivaizdu atrenkant grietinėlę (likusius įmesiu vėliau) – ir 10 pirmų vienodai geri, ir 20, ir.. Tai tiesiog sėdau ir emocionaliai atrinkau. Ir jie yra..

Final Fantasy – He Poos Clouds [2006]
Kaip ir minėjau, šiemet neradau absoliutaus lyderio. Vis tik, jeigu reikėtų sakyti vieną pavadinimą, ką gi – „Final Fantasy”. Vien už tai, kad jis – Owen Pallett – atsakingas už „This Lamb Sells Condos” – geriausią metų dainą.

Kažkur girdėjot Owen Palleto vardą/pavardę? Taip, jis mėgsta ir gali būti girdimas „Arcade Fire” – dažniausiai atsakingas už smuikelį, bet puikiai valdo ir vokalą ir kitus instrumentus. „He Poos Clouds” yra puikus pavyzdys, kaip žmogus darydamas muziką „gaudo kaifą” ir sugeba tai perduoti kitiems. Styginiai, pianinas lyg 2x greičiu skambintum Šopeną, iš dangaus nukritęs mergaičių choras, vėl klavišiniai, lyg jais grotų sėdimąją. Ir visame tame nėra nė menkiausios kakofonijos – gryniausias malonumas. Reikalaujantis daug kantrybės, tolerancijos, atvirumo, bet.. Malonumas.

Archie Bronson Outfit – Derdang Derdang [2006]
Leidybines firmos „Domino” (Franz Ferdinand”, „Sons and Daughters”, „Arctic Monkeys” etc.), bene geriausią alternative skonį propoguojančios įmonės europoje, kūdikis. Truputis roko dinozaurų, truputis (tai bus ne mano parinktas žodis) „tribal” dvasios/ritmikos – tiesiog nenuobodus „garage” rokas.

Asobi Seksu – Citrus [2006]
Šiuos amerikiečius jau esu minėjęs. Neįtikėtinai lengvas ir seksualus shoegaze’as su moterišku japonišku vokalu priešakyje. Kažkas gal juos nurašys už 12 vienodo skambesio dainų, bet faktas – juos atpažintumėt net pažadinti vidury nakties.

Biruta Ozolina & PATINA – Biruta Ozolina & PATINA [2006]
Pastaruosius tris metus (nuo pirmo aplankyto „Suklegų” festivalio) tai buvo bene laukiamiausias metų albumas. Pagaliau. Išleidus kelis labai folk albumus, pernai Biruta Ozolina (kažkas tarp mūsų V. Povilionienės ir Rugiaveidės) leido geriau pasireikšti jai nuolat akomponuojančiam jazzo kolektyvui – „Patina”. Ne, tai nėra jazzas su latvių folk tekstais, bet instrumentuotė iš ten – tiek mušamieji, tiek saksofonas, tiek sintezatoriai. Tiesiog pasakiškas darbas.

Bonnie Prince Billy – The Letting Go [2006]
Šį atlikėją persekioju jau n metų, taip ir nesuprasdamas kuo jis toks geras, kad nuolat įsidedu į „papkę” ir kuo nepakankamai, kad niekada jo iš ten neišsitraukiu. Panaši istorija iki „Illinois” buvo ir su Sufjan Stevens. Pavadinti „The Letting Go” popsiškiausiu jo darbų neapsiverčia liežuvis – jau toks santykinis tas pop: papildoma styginiu sekcija, moteriskas vokalas ir.. Bjork prodiuseris. Man tai tiesiog galingesnis jo melancholiskos atmosferos užtaisas: romantiškesnis, melodingesnis. Lėtas albumas – anglakalbiai tokį dar galėtų apibūdint „it growns on you”. Jep..

CORTNEY TIDWELL – Don’t Let Stars Keep Us Tangled Up [2006]
Mano giliu įsitikinimų tai vienas labiausiai „overlooked” albumų 2006 metais. Pažinties atspirties taškui galima paimti Beth Orton, Bjork, „Cocteau Twins”. Kosmosas, elektronika ir akustika.

Flogging Molly – Whiskey On A Sunday (2006)
Tradiciškai koncertinius/ rinkinius/ garso takelius dedu už geriasiųjų topo ribų, bet kone kasmet atsiranda išimčių. Šiemet tai airišku folku persismelkę amerikiečių pankai „Flogging Molly”. Jeigu aš namie pavargau nuo 11 minučių „Black Friday Rule”, tai kas būtų koncerte? Išneštų ant neštuvų? Čia ne dainuojanti revoliucija, bet pati panelė Energija ir ponas Sprogstamasis Užtaisas.

Guillemots – Through The Windowpane [2006]
Vienas popsiškiausių šio sarašo darbų ir viena labiausiai užkrečiančių dainų šiemet „Made Up Lovesong #43”. Ei, aš juk esu apie juos rašęs..

Yeah Yeah Yeahs – Show Your Bones (2006)
Ši grupė man visuomet asocijuosis su „Kings of Convenience” koncertu Rygoje, viešbučiu, MTV ir fisheye (aišku, kad čia kodas) ir pirmu singlu „Turn Into”. Metų pabaigoje tai tiesiog nepriekaištingas, melodingas rock albumas. Nieko naujo, negirdėto, bet ar tai visada blogai? Na taip, man beveik visada…

Joan As Police Woman – Joan As Police Woman EP [2006]
šiemet ši su Antony (And The Johnsons), Nick Cave, Tom Waits, Rufus Wainwright grojus instrumentalistė/vokalistė išleido du darbus. Minimą EP (mini albumą) ir „Real Life”. Pastarąjį „BBC” išrinko kaip vieną iš 10 geriausių 2006 metais. Gražus, moteriškas, įvairiom nuotaikom, gyvenimo tempam pritaikytas „Real Life” mano akyse nė iš tolo neprilygsta kiek žaliai, grynai skambančiam EP. Jeigu „Real Life” labiau traukia į Martha Wainwright pusę, tai EP – PJ Harvey, … ir Jeff Buckley – yra pagrindo mini albumą vadinti moterišku atsaku į „Grace” (Vieša paslaptis, kad Joan buvo Jeff Buckley mergina). Ypač elektrinės gitaros skambesys.

Joanna Newsom – Ys [2006]
Vien iš principo nenorėjau „Ys” įtraukti tarp geriausių – nepavyko. Taip, ji ir vėl cypia, ji ir vėl groja arfa, bet „Ys” ambicingumas nelygintinas su ankstesniu darbu. Vien ko vertos tekstai-mini istorijos, vidutiniškai trunkantys 11 minučių? Ko jie būtų verti, jeigu ne orkestruotės juos paverčiančios muzikinėmis dramomis, garsais kuriančios savarankišką pilnavertę istoriją?

Johann Johannson – IBM 1401 – A User’s Manual [2006]
Islandas Johann Johannson šiemetiniame geriausiųjų parade pakeitė sustabarėjusį Max Richter. Pastarasis sukūrė puikų darbą niekuo nesiskiriantį nuo ankstesniojo. Mintyse giriu, bet į CD grotuvą nebededu. Pripažinkit, kas įdomiau/originaliau: ar kai simfoninis orkestras palydį H. Murakami tekstą, ar kai uždainuoja negyvas legendinės IBM mašinos dėka įrašytas techninių nurodymų balsas? Kai „IMB 1403 Printer” atrodytų negyvas mašinos išsaugotas nurodymas pakylą ant bažnyčioje grojančio orkestro natų bangos, aš beveik verkiu. Jausmas lyg j. Camerono Terminatorius pravirktų…

Juana Molina – Son [2006]
Buvusi muilo serialų žvaigždė dar nepadarė albumo, kuris būtų prastesnis už anksčiau buvusį. Pasiduoda jai ir elektronika, ir akustika ir.. Dabar jau muzikiniai eksperimentai. „Miauksinčios katės šokinėja akustinės gitaros stygomis” – taip, kažkada būtent taip „Son” ir apibūdinau. Įsivaizduokite eilinę „Singer-songwriter” atstovaujančią atlikėją. Tai va, Juana Molina būtent ne tokia.

Justin Timberlake – FutureSex / LoveSounds [2006]
„Ne mano” muzika, bet nieko negaliu padaryti. Vienas kokybiškiausių metų darbų. Prodiuserių ir garso inžinierių darbą net sunku vertinti. „FutureSex/LoveSounds” turbūt nenusileidžia geriausiems M. Jacksono darbams (ne stilius lyginu – kokybę, išskirtinumą). Gali mėgti, gali ne, bet žiūrint profesionaliai – nėra prie ko prisikabinti. Keletas lėtesnių dainų išlaikyt balansui, o visa kita.. Ei, aš tikrai nesu mėgėjas pašokti, bet prieš Justiną atlikau bent tuziną unikalių pasirodymų. Tai tiesiog „veža”.

susanna & the magical orchestra – melody mountain [2006]
Realiai tik vokalas ir sintezatorius. Sprogstantys burbuliukai ir unikalus sugebėjimas kone kiekvieną dainą-koverį palenkti savo stilistikai tuo pačiu nesugadinant originalo. L. Coheno „Hallelujah” tikrai nėra tai, dėl ko verta iš proto – tai lengvai nuspėjama. Bet kai hipnotizuojančiai pasklinda „Joy Division” „Love Will Tear Us Apart” ar AC/DC „It’s a Long Way to the Top”, įvertini šį subtilų stebuklą.

The Embassy – Tacking [2006]
Maža ką rašo.. Mano turimas japoniškas CD leidimas aiškiai nurodo – 2006 metai. Bene labiausiai „nudrožtas” metų albumas. Nenuostabu sekdamas indie pop/rock pėdomis švedų kolektyvas 11 kūrinių „sukala” į 35 minutes – gauname daugybę „Eurovizijos” standartus atitinkančių pop miniatiūrų. Kažkas juos įvardino kaip „Interpol” pop versiją. Panašu. Kiek daugiau teigiamos nuotaikos akordų iš „The Shins”, elektronikos iš „Postal Service” – štai ir pilnas komplektas. Labai lengvas ir smagus darbas.

The Paper Chase – Now You Are One of Us [2006]
Vienas paskutinių darbų papuolęs į mano ausis, tad dar tikrai ne pilnai įvertintas. Kaip ir „Final Fantasy” atveju kabina pasirenkamų priemonių/formų laisvumas. Sunkus, bet įdomus įrašas apimantis tiek tradicinį roką, tiek jo pasižaidimus su simfoniniu orkestru, tiek nebyliojo kino garsinimą. Ir jeigu jums prieš akis jau kyla „ELO” ir Rinkevičiaus bendras projektas – išsprogdinkit tą kičą iš galvos.

The White Birch – Come Up For Fair [2006]
Vėlgi, „Rune Gramofon” dėžutė teigia, kad tai 2006 metų darbas ir aš nedrįstu ginčytis. Ramus, meditatyvus darbas su ŠMC ir akustinių instrumentų motyvais bei nuotaikomis.

Thom Yorke – The Eraser [2006]
Sunku patikėti, bet Yorkas ir vėl tarp mano geriausiųjų. Pirmą kartą po „OK Computer”. Dievinu aš tuos vyrukus dainuojančius lyg visas gyvenimas būtų venų pjaustymasis ir tuo pačiu leidžiantys pasijausti, esi ne vienas toks – gal ir neverta. „Kid A”, „Amnesiac” man buvo tiesiog per tolimi ir neįdomūs. Muzikine prasme. „The Eraser”, jaučiu, papirko būtent kitkuo – emocija ir labiau į tekstus orientuotomis kompozicijomis.

Under Byen – Samme Stof Som Stof [2006]
Dar vienas kritikų radarų neužgriebtas albumas. Šie danai savo šalyje apdovanoti ne ką menkiau negu tėvynainiai „Mew”, bet kol kas tai ir viskas. Gan tamsus, bet neagresyvus elektronikos ir roko mišinys šiaurietiškoje tradicijoje – nuo Bjork iki Sigur Ros (apžvalgose minimi „Mogwai” taip pat į temą). Daug gyvų instrumentų (styginiai, mušamieji) ant sintetinio pagrindo. Visa tai sukapota nelygiais gabaliukais. Vieni jų minutės, dviejų, kiti – septynių, dešimties. Akivaizdžios emocinės, pragrojimo bangos, eksperimentinis-žaidimo su garsais užtaisas. Kartais visa tai atrodo lyg pasaka be pabaigos, bet susidėlioja, susidėlioja. Juk ne kiekviena istorija baigiama aiškiu (banaliu?) moralu.

Xiu Xiu – The Air Force [2006]
Jie tiesiog nedaro blogų darbų. Kiekvienas jų albumas, kiekviena daina tai ne tik emocinis, bet ir fizinis išbandymas. Nuo vokalo, kuris atkabina kiekvieną organą nuo smegenų, priverčia kilstet ausis (ar joms viskas gerai?) iki išsišokančių nemaloniai dūšią pjaustančių instrumentalų. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų tiesiog perklausyti „Air Force” ir paklausti: „Nu ir ką?”. Ne iš lengvųjų.

~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~ ~

offca (ovidijus)

jei norit tik vieno:
Muse – Black Holes and Revelations [2006]

briedas koks tai. pernai buvo 2k. daugiau geru. norit best of best, tam yra metacritic su nukrypimais.
nu gerai sumazinu pagal savo skoni, katruos is best nusipirkes klausymui, nelabai objektyvu ismestu atzvilgiu ale:

Clinic – Visitations 2006
– indierock, senas Clinic pagrindas, taciau daug melodingiau ir stipriau, siumetu Placebo pakaitalas

Delays – You See Colours 2006
– gitarinis popsas su nuostabiu vokalu ir aranzuotemis. pats sviesiausias ir draiviausias albumas tokiam stiliuj

Ellen Allien and Apparat – Orchestra of bubbles 2006
– elektronika. ka cia pridursi. kaip sekmingai Ellen Allien sekesi vienai, taip dvigubai stipriau gavosi su Apparat. Lengvas, melancholishkas, grazus, vientisas. Perspjaunantis net Junior Boys “So this…”

Heavens – Patent Pending 2006
– Rock. M. Skiba’o is Alkaline Trio debiutas. Turi savy Interpolishkos nuotaikos.

Herman Düne – Giant 2006
– folk-pop. Švedai (kaip gi be jų). Geriausias metu atradimas. Seimynele ir groja ir dainuoja ir kuria nuostabiausias dianas apie meile.

Muse – Black Holes and Revelations 2006
– nu ka cia bepridurti?

Persephone’s Bees – Notes From The Underworld 2006
– 70uju punko, popso ir Rusijos tautiniu motyvu samplaika į indiepoproką. Vokaliste – išeivė iš Rusijos. Vienas įdomesnių moterishko vokalo albumu 2006 metais, perspjovęs Pipettes ir Sounds.

Razorlight – Razorlight 2006
– šitie nors ir antru albumu, tačiau gali stotis į tą indie scenos vietą kur pernai buvo Block Party, užpernai FF, o šiemet neaiškiais motyvais užkelti Arkties beždžioniai.:-/

The Legends – Facts And Figures 2006
– vėl švedai (jei neklystu). Super disco synth elektro misinys. New Order, Jayjay Johanson, Erasure, Melody Club ir panasaus plauko gerbeju brangakmenis. Lengvas, šoklus, švelnus, neįkyrus bet kur ir bet kada.

The Raconteurs – Broken Boy Soldiers 2006
– pusė White Stripesų, bet tai kažkas kitokio. Manau net geriau. Išlaikoma bandomo atgaivinti rockenrolo nuotaika, tačiau garsas pilnesnis, įvairesnis. Daugiau gitarų, vokalo, laukiniškumo.