Pirmas jausmas, perklausius dviejų dienų šviežumo David Bowie albumą Blackstar, nukelia į makabrišką brolių Strugackių mokslinės fantastikos apysaką Piknikas Šalikelėje. Tame kūrinyje aprašoma keista ateivių aplankyta vieta Žemėje, į kurią veržiasi stalkeriai – ateivių paliktų daiktų medžiotojai, jiems gresia radiacija ar Zoną saugančių kareivių kulka. Tiesa, jeigu jie parsineša kokį nors artefaktą, gali jį brangiai parduoti. Knygoje ši vieta aprašoma kaip ateivių pikniko vieta – šiukšlynas, kurį jie paliko trumpam sustoję mūsų planetoje. Jeigu tame šiukšlyne voliotųsi koks nors iš skraidančios lėkštės išmestas įrašas, tai būtų David Bovie Blackstar.
Prieš porą metų po ilgos pertraukos išleistas The Next Day nuteikė solidžiai. Nenustebino, nes buvo pastatytas ant tradicinio mainstreaminio roko. Kita vertus, Toliau skaityti DAVID BOWIE – BLACKSTAR [2016]
Lenkija, Gdanskas. Trupa Trupa. Keturi vyrai. Albumas „Headache”. Trumpas užsiminimas, kad kažkas kažkur jį paminėjo tarp praeitų metų geriausiųjų. Visa tai sukrito į mano elektroninę pašto dėžutę ir nedaug trūko, kad būtų greit iškritę, bet pats pirmasis gabalas „Snow” kažkaip pataikė į nuotaiką ir tą -20 už lango, tad visas „Headache” susiklausė garsiai ir priimtinai.
Šio sezono išskirtinis Vilnius City Operos komandos darbas. Sukviesti puikūs solistai, pirmo gruodžio savaitgalio operos vakarų maratoną Vilniuje nutvieskė meistrišku atlikimu. Tai nėra vien tušti žodžiai, nes operos žanras atlikėją apnuogina iki pat gelmių. Jei solistas yra meistras, tuomet jo arijų puikumas operos scenoje padidėja beveik trigubai. Jeigu jis būtų prastas, tai ir nepasislėptų ant scenos nei tarp lakoniškų dekoracijų, nei už orkestro intarpų. Juk kartais operos fanai eina į jau kelintą kartą girdėtą spektaklį, tam, kad paklausytų savo favorito arijos.
Pirmą kartą „Lowlands” akordai buvo išgirsti metų pradžioje, Litexpo Knygų mugės Muzikos salėje. Ten Saulius Petreikis su nedidele dalimi visos komandos pristatė albumą. Manau niekas nesuprieštaraus, kad Saulius vienintelis toks multiinstrumentalistas Lietuvoje (o gal ir pasaulyje?), tad galima tik pasidžiaugti, kaip jis scenoje, žongliruodamas su neįsivaizduojamu kiekiu muzikos instrumentų, puikiai jaučiasi ir muzikuoja. Jo kuriamo skambėjimo visuma būna gyvybinga, maloni ir įpučianti šilumos. Neslėpsiu, jeigu kokio nors koncerto anonse pamatau Sauliaus Petreikio pavardę, tai pasidomiu renginiu įdėmiau, nes tikimybė, kad ten skambėsianti muzika bus kokybiškai atlikta, – padidėja.
“Elektrikai” – taip meiliai “Electric Light Orchestra” arba “ELO” vadino lietuviai. Savu laiku jie buvo viena populiariausių grupių, sėkmingai išbandžiusi viską – nuo eksperimentinio roko, koncepcinių albumų iki disko ir pop. Įdomiausia klausinėti žmonių, kokie “Elektrikai” jums patinka – Lietuvoje daugelis sako, kad, na, ta “Soserious” arba “Calling America”, dar kas nors prisimena ir “Don’t Bring Me Down” ar “Rock’n’Roll is King”.
Įspėjimas: nesitikėkite šioje apžvalgoje pono Objektyvumo, kai grupės kelią seki nuo pat pirmos skylės, norom nenorom pats truputį įplyšti. Visgi, kaip sakė Aristotelis, Skylė skyle, bet Plutonas – irgi beveik planeta. Taigi…
Suspėjau apsilankyti tik trijuose koncertuose. Tai buvo, šių metų festivalį”Gaida” pradėjęs, vinimi tapęs Terry Riley, ne ką mažiau laukta London Sinfonietta ir nepelnytai nuvertintas (taip sprendžiu, nes salėje buvo nemažai tuščių vietų), festivalio uždarymo koncertas.