Pirmoji Vilnius City Opera (VCO), kurios ėmėsi jau nebe visiems gerai pažįstama bohemiečių senbuvių komanda, o naujieji veidai.
Man ypatingai imponavo pati operos idėja – pritraukti jaunimą, parodyti, kad ir opera gali būti įdomi ir patraukli (būtent pati Dalia Ibelhauptaitė, kuri šįkart liko operos meno vadove, prieš pat pasirodymą sėdėjusi ant scenos kartu su režisieriumi Gediminu Šeduikiu ir pristatinėjusi atlikėjus susirinkusiai jaunajai publikai, pabrėžė, jog jaunieji žiūrovai yra svarbūs, mes esam cool, ir čia nerasime pradvisusių naftalininių sprendimų).
Kūrėjai sau išsikėlė nemažą užduotį – operą padaryti įdomią ir šiuolaikišką moksleiviško amžiaus jaunimui. Ir taip sakau ne dėl stereotipiškos (ir šiaip jau iš dalies teisingos), kad jaunų žmonių dėmesį būtų sunku prikaustyti, ar apskritai sunkiau sudominti, o todėl, kad vien iš psichologinės pusės žiūrint, ypač paaugliai labai greitai gali pajusti netikrumą, dirbtinumą, perspaustą atlikimą scenoje. Toliau skaityti Opera „Jonas ir Greta” (rež. Gediminas Šeduikis)
Visada labai skeptiškai žiūriu į masinius miuziklus arenose. Kadangi arenos paskirtis yra stebėti krepšinio rungtynes, na gal ir kokį garsenybės koncertą paklausyti ar pažiūrėti, todėl su miuziklais man žodis „arena” nesiderina nors tu ką.
Mano gyvenime Robertas Plantas prasidėjo nuo „Raising Sand” – albumo, įrašyto kartu su nuostabaus balso savininke Alison Krauss. Tiesą sakant, tuo ir užsibaigė. Tad neparašysiu jokių niuansų apie tai, iš kur jis atėjo (taip, apie „Cepelinus” žinau ir džiaugiuosi, kad į juos Plantas negrįžta), kokiais soliniais laukais ir keliais žygiavo iki šiol, kas dabar atsirado naujo jo muzikoje ir panašiai. Pasakysiu tik, kad pernai prasprūdęs Planto albumas „Lullaby and… The Ceaseless Roar”, įrašytas kartu su talkinančiais muzikantais, apjungtais pavadinimu The Sensational Space Shifters, yra labai labai vertas dėmesio.
