Pirmoji Vilnius City Opera (VCO), kurios ėmėsi jau nebe visiems gerai pažįstama bohemiečių senbuvių komanda, o naujieji veidai.
Man ypatingai imponavo pati operos idėja – pritraukti jaunimą, parodyti, kad ir opera gali būti įdomi ir patraukli (būtent pati Dalia Ibelhauptaitė, kuri šįkart liko operos meno vadove, prieš pat pasirodymą sėdėjusi ant scenos kartu su režisieriumi Gediminu Šeduikiu ir pristatinėjusi atlikėjus susirinkusiai jaunajai publikai, pabrėžė, jog jaunieji žiūrovai yra svarbūs, mes esam cool, ir čia nerasime pradvisusių naftalininių sprendimų).
Kūrėjai sau išsikėlė nemažą užduotį – operą padaryti įdomią ir šiuolaikišką moksleiviško amžiaus jaunimui. Ir taip sakau ne dėl stereotipiškos (ir šiaip jau iš dalies teisingos), kad jaunų žmonių dėmesį būtų sunku prikaustyti, ar apskritai sunkiau sudominti, o todėl, kad vien iš psichologinės pusės žiūrint, ypač paaugliai labai greitai gali pajusti netikrumą, dirbtinumą, perspaustą atlikimą scenoje. Toliau skaityti Opera „Jonas ir Greta” (rež. Gediminas Šeduikis)→
Kiekvieno melomano gyvenime ateina tas momentas, kai visa iki šiol atrasta ir klausyta muzika vieną dieną ima ir atsibosta. Žinoma, yra kertiniai dalykai, kurie niekada nekinta, kaip, pavyzdžiui, Love Will Tear Us Apart ar Stairway To Heaven, bet ir jų kaip koks išprotėjęs didžėjus nesuksi nuolat. Iš to nebeturėjimo ką klausyti, net prie džiazo puoliau. Aišku, juoksis dabar iš manęs kokie tūli muzikos mylėtojai – pamanyk, žmogus nuo devynerių metų klausęs visokią muziką ir jau prie keturiasdešimties artėdamas, tik dabar jazz‘ą atrado. Yra kaip yra. Išmintis su amžiumi ateina, o kartais amžius ateina vienas.
Džiazo avantiūra dar nebaigta, bet ir pristabdyta. Kol kas supratau, kad būtina turėti Kind Of Blue plokštelę ir žinoti, kas yra Grant Green bei Jimmy Smith, o tai jau neblogai. Tegu bręsta džiazas kaip koks raudonas vynas rūsyje. Šitas tekstas ne apie jį, o apie kitą, ko gero subtiliausią mano asmeninį muzikinį atradimą, kuris nenustoja džiuginti jau ketverius metus. O įvertinant, kiek muzikos žanrų pakeičiau, tai jau šis tas. Toliau skaityti MOTORIK, arba kai klausyta muzika atsibosta→
Šitie škotai visad pasižymėjo švelniais, lyriškais, dainingais tonais ir tekstais, kuriuose ne tik saulė ir mėnulis. Sulig „Girls in Peacetime Want to Dance”Belle and Sebastian niekur nuo minkštabalsės savasties nepabėgo, bet šis albumas yra kitoks. Kitoks skambesiu, kurį nusako disko pavadinimas. Šis įrašas, prodiusuotas Ben H. Allen III (Animal Collective, Gnarls Barkley, Washed Out), kviečia į šokių aikštelę. Gerai, kad ne į house, trance, o į tokio šviežaus ir tuo pačiu nostalgiško pop disco skambesio pripildytą salę, kurioje iš lėto sukasi veidrodiniais kvadratėliais aplipytas gaublys ir įsimylėjusios (neapsinešusios) poros trypsi pogreičio valso žingsniu. Toliau skaityti BELLE AND SEBASTIAN – Girls in Peacetime Want to Dance [2015]→
Visada labai skeptiškai žiūriu į masinius miuziklus arenose. Kadangi arenos paskirtis yra stebėti krepšinio rungtynes, na gal ir kokį garsenybės koncertą paklausyti ar pažiūrėti, todėl su miuziklais man žodis „arena” nesiderina nors tu ką.
Tai, kad apie šį „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda” miuziklą bent jau viena ausimi, gruodžio mėnesį buvo girdėjusi didžioji dauguma, o bilietai dar ir dabar į ateinančius renginius, parduodami gan aktyviai, reikėtų paploti reklaminei kompanijai.
Daug kur buvo rašyta, kad tai brangiausias visų laikų miuziklas Lietuvoje. Na, jei jau miuziklą imsime vertinti pagal jam pastatyti išleistų pinigų kiekį, tai kur tada dingsta visa miuziklo, kaip meno ir pramogos kūrinio prasmė? Kita vertus, gal per daug sliekų nereikėtų kapstyti, juk tokio pobūdžio renginys ir yra statomas didelei auditorijai. Tikslą parduoti visus bilietus stengiamasi įgyvendinti kaip reikiant (gruodį, paskutinę dieną prieš renginį juos pardavinėjo su 50 procentų nuolaida).
Mano gyvenime Robertas Plantas prasidėjo nuo „Raising Sand” – albumo, įrašyto kartu su nuostabaus balso savininke Alison Krauss. Tiesą sakant, tuo ir užsibaigė. Tad neparašysiu jokių niuansų apie tai, iš kur jis atėjo (taip, apie „Cepelinus” žinau ir džiaugiuosi, kad į juos Plantas negrįžta), kokiais soliniais laukais ir keliais žygiavo iki šiol, kas dabar atsirado naujo jo muzikoje ir panašiai. Pasakysiu tik, kad pernai prasprūdęs Planto albumas „Lullaby and… The Ceaseless Roar”, įrašytas kartu su talkinančiais muzikantais, apjungtais pavadinimu The Sensational Space Shifters, yra labai labai vertas dėmesio.
Tik užsileidau „Lullaby and… The Ceaseless Roar” kaip ranka siekė garso reguliatoriaus ir pasuko jį į didžiąją pusę. Iš karto, nuo pat pirmojo bliugraso klasikos „Little Maggie” „aprėdymo”, tapo aišku, kad garsinę magiją čia kuria Meistrai, gebantys iškepti kelių sluoksnių muzikinius pyragus be jokio svilėsio ir su daugybe poskonių. Reikia tik įjungti visas jusles ir pasistengti išgirsti ne tik pirmąjį muzikinio paveikslo planą, bet ir tolimesniame fone slepiamus ingredientus. Toliau skaityti ROBERT PLANT AND THE SENSATIONAL SPACE SHIFTERS – Lullaby And… The Ceaseless Roar [2014]→
Nesu tikras, ar į G. pašto dėžutę pasibeldusi grupė „Mutefish”, kurioje be lenko, dviejų airių ir ukrainiečio groja du lietuviai, ras daug klausytojų Lietuvoje.
Tam koją pakiš du dalykai: vien instrumentinė muzika ir airiško folkloro motyvai. Gal tik tuos du dalykus reikėtų sukeisti vietomis ir į pirmąją vietą statyti „piemenėlių dūdelės” motyvus, kurie mano (30-40 mečių) kartai iš karto asocijuojasi su Robinu Hudu ir Clannad, o ką išgirs jaunesnės ausys nesiimu spręsti. Vienok, jokios didesnės nostalgijos ir meilės tokiai muzikai nejaučiu.
Šiais laikais muzikos samprata tikrai nėra vienalytė – labiau ji yra subjektyvi. „Dainuojantys“ mikrobai, sonifikuotos orų prognozės, katė ar šuo grojantys pianinu – visą tai galima traktuoti kaip tam tikrą muzikinę išraišką. Tačiau kas šiais laikais yra atlikėjas? Ar tiesiog tas, kuris atlieka, ar tas, kuriam reikėtų kelti daugiau kriterijų, kuriais remiantis būtų galima suteikti subjektui atlikėjo vardą?
Remiantis internetiniais žodžių žodynais, daugeliu atveju nurodoma, jog atlikėjas – tai „tas, kuris atlieka“. Tačiau šiose definicijose nėra tiksliai įvardinta ar tai būtinai turi būti gyvas bei mąstantis subjektas. Tad galima iškelti dar vieną ganėtinai keblų klausimą: ar šiais robotikos bei dirbtinio intelekto laikais gali robotas tapti atlikėju? Kaip pavyzdį paimkime muzikinę grupę pavadinimu „Z-Machines“, kurią sudaro… trys robotai – gitaristas su 78-iais pirštais (March), būgnininkas su 22-ejomis rankomis (Ashura) bei klavišininkas, kuris liečia klavišus lazeriu (Cosmo). Toliau skaityti [esė:] Robotas – irgi žmogus?→
Pradžiai galime grįžti į 2013-ųjų pabaigą: vyko reguliariais tampantys kalėdiniai Marijono pasirodymai Lietuvos arenose, pavadinti „Garsiai! Jautriai! Galingai!”. Kaip atmena pilkosios ląstelės ir patvirtina internetiniai archyvai jau tada buvo žadamas tokio paties pavadinimo albumas, bet vadybininkų pažadams nebuvo lemta išsipildyti (būtų nuostabu, jei kas dėl klaidinančios reklamos būtų pasibylinėjęs) ir dvylika mėnesių vėliau ant prekystalių atsirado „Lengvas būdas mesti klausytis”.
Turėtų būti kaip ir naujas albumas, bet sunku tai vadinti albumu. Čia turime tiesiog gerų dainų rinkinį, panašų į „Pasveikinkit vieni kitus”, kurį klausyti neperšokant per vieną kitą takelį labai sudėtinga. Na, niekaip nesuprantu, kodėl progines „Nebetyli sirgaliai” ir „Ar mylit ją jūs” reikėjo įkaišioti tarp naujų kompozicijų, o ne nukelti į disko pabaigą, kaip bonusus. Iš bendro gyvo roko fono iškrenta ir plastmasinio bumčiko padaras „Leidom pasileidom”.
Žodžiu, tokių, ardančių vientisumą ir pateisinančių albumo pavadinimą, gabalų albume netrūksta. Neįkvepia ir techninė disko pusė: aštuoni garso „masterintojai”, matyt, bendro tikslo neturėjo (ypač Gints Lundbergs, kurio darbo padarinys – nepagaunamai plaukiojantis Marijono vokalas); leidėjai taip pat nematė būtinumo į diską įrašyti tekstinės dainų informacijos,- pavadinimų, kas šiais laikais lyg esti įprastas dalykas.
Bet baigiu kabinėtis, nes laikas pasakyti, kad Marijonas kaip lietuviškų tekstų kūrėjas vis dar tebelieka viršūnėje – dainų tekstais tiek ir taip papasakoti geba retas lietuvaitis. Taip suprantamai, paprastai, kasdieniškai, poetiškai, įtikinamai, išgyventai, giliai. Ar tai būtų tekstas apie politiką, ar apie sudaužytą širdį, ar apie linksmybių metą, ar tai būtų kino filmui skirta dainelė, ar kažkelintuoju šalies ar sporto šakos himnu galinti tapti kompozicija. Marijonas visur geba viską pateikti populiariai ir su gilia mintimi. Nebanaliai. Todėl Marijono tekstai netrunka būti skanduojami trijų milijonų lūpose.
Mano lūpose iš „Lengvas būdas mesti klausytis” ilgam liks: asmeniškai labiausia „Drąsių nieks nežudo”
Bet jeigu mane tikrai pražudys ta moteris / Tai aš žinau – mano sielai ateis gražiausia naktis
„Balintos sienos” (tiek originali, tiek fortepijoninė versija)
„Tu čia, tu čia” (nors ir neskaniai primenanti senesnio Marijono vieno kūrinio aranžuotę)
Taip, Marijonas geba ir linksminti, ir liūdinti, gali būti universalus. Nors tas universalumas kiek knisa: klausyti tą patį albumą, kai tau juodos dienos, ir kai su draugais per naktį tuštini butelius, neatrodo tinkamas pasirinkimas, nes tiek vienu atveju, tiek kitu, reikia kai kuriuos takelius skipinti. Gerai, kad šiandieninės technologijos leidžia „persirašyti” albumą susidėliojant takelius taip, kaip nori.