…Arba kas liko ausinuke metams besibaigiant.

Dažnai pagalvoju, kad vis sunkiau darosi įsileisti naujus garsus į seną gyvenimą, bet kai peržiūriu archyvus, tai matau, jog tų garsų 2014-aisiais tikrai netrūko. Nesiimu rikiuoti į kokią tai eilę pasilikusiųjų, tiesiog dalinuosi tais pavadinimais, kurie iki metų galo liko ausinuke. Atsižvelgus į tai, kad ausinukas-telefonas per šiuos metus porą kartų buvo dingęs su visa jau pamėgta ir dar neklausyta muzika, tų pavadinimų gal ir daugoka liko, bet netrumpinu. Vardan išsamumo ir galimybės kitiems surasti sau įdomios muzikos.

The ACID – Liminal (2014)
Bent man čia už Thom Yorke paskutinįjį daug įdomiau. Toliau skaityti G.eriausi 2014 metų albumai →

Kartą teko keliauti su viena australiete ir, žinoma, anksčiau vėliau užėjus kalbai apie muziką, aš jai prisipažinau, kad viena grupė iš josios žemyno yra mano pati pačiausia.
– Kokia?- klausia.
– The Church,- atsakau.- Groja jau virš trisdešimties metų, turi dvidešimt studijinių albumų.
Ji keliskart pasitikslina ir teigia, kad pirmą kartą tokią girdi. Apėmė jausmas lyg bendraučiau su anglu, nežinančiu „Rollingų”, ar amerikonu, negirdėjusiu apie R.E.M., bet merginos nenuvertinau, nes jau anksčiau buvau susivokęs, kad šiandienos muzikinė pasiūla ir prieinamumas yra tokie, jog nesudėtinga baigti vidurinę nieko negirdėjus apie Hiperbolę ar Antį. Apie Antį, žinoma, paskutiniais metais būtų geriau nieko nebegirdėti, o štai australai The Church eina tobulėjimo keliu ir, vietoj Švedijon gyventi išvykusio nuo pat grupės susikūrimo joje grojančio gitaristo Marty Willson-Piper’io pasikvietę Ian’ą Haug’ą (iš „Powderfinger”), išleido vieną geriausių savo diskografijoje albumų „Further/Deeper”. Toliau skaityti THE CHURCH – Further/Deeper [2014] →

Ieva Narkutė (ne Norkutė, kiek galima kartoti!) ėmė ir link Kalėdų išleido antrą albumą, pridalino interviu apie apdaužytą širdį ir ją klijuojančias dainas, mezgimus ir miegą po 12 valandų, ir baigia pristatymo koncertų ciklą. Prisiminus, kad pirmas albumas “Vienas” pasirodė ne taip seniai – atlikėja tempą pavaro. Pavadinimas – paslaptingai goslus (“Švelnesnis žvėris”, mmhrrr!), 5000 pilkų atspalvių dizainas daug mielesnis nei TrueType standart “Vieno” šriftas. (Vis dėlto, tipografija – tai vienas iš malonumų, kurių nepatirsi su elektroninėmis versijos (o jos ir nėra, ir neieškokite,)). Tad, žinoma, baisiai rūpi, kas viduje. Toliau skaityti IEVA NARKUTĖ „Švelnesnis žvėris” →

Tai antras asmeninis, S. Carey, kuris šiaip jau žinomas kaip Bon Iver būgnininkas ir antrasis vokalistas, albumas. O jis asmeniškai kurti tikrai turi ką. Todėl tikiuosi, kad nesustos, nes jam sekasi gerokai geriau, nei neblogai.

„Range of Light” skirta tiems, kurie mėgsta Bon Iver ir yra išsiilgę gerų gerų perkusijos skambėjimų. Būtent jie mane ir užkabino dainoje „Crown the Pines”. Tokie į priekį vedantys, tokie paslėpti tarp vokalo ir smuikų virpėjimų ir būtent tokie veržlūs, kokius mėgstu. Šis kūrinys man pats pačiausias iš viso albumo.

Toliau skaityti S. CAREY – Range of Light [2014] →

Nors albumas pasirodė gegužę, džiaugiuosi, kad jį išgirdau būtent dabar, šį, pilkėjantį rudenį. Jis puikiai tinka rudens elegija persmelktoms ir pilkais murzinais debesimis aptrauktoms dienoms, bei greitai sutemstantiems vakarams.

Išskirti galiu kelias labiau į atmintį įstrigusias dainas.

Be abejonės, pati pirma „Afraid of nothing” melancholiškai rami ir kartu nuteikianti, jog visada verta tikėtis šviesaus rytojaus.

Net nustebau, kaip man „Your love is killing me” savo tamsumu priminė Chelsea Wolfe  albumą „Pain is beauty”. Giliu skausmu persmelkti dainos žodžiai kaip reikiant prisideda prie įtampos auginimo. Beje, ši daina yra ilgiausia albume, o neseniai pasirodė ir jos video. Toliau skaityti SHARON VAN ETTEN – Are We There [2014] →