Vido Bareikio muziką žinojau dar iš Suicide DJ’s laikų ir crazy koncertų Kauno dramos teatre. Vėliau buvau ilgai pamiršusi ir šiemet užtikau kelis internete buvusius kūrinius iš jau solinio albumo „Panda”, kuri kviečiama „ropštis greičiau ant manęs ir bandyti išlikti”. Gaila, pačio albumo nespėjau įsigyti iki jo išnykimo. Tačiau galiu pasigirti, jog albumą „Žmogus, bet šuo” turiu rankose su Vido Bareikio parašu.

Ko gero, iš šio albumo geriausiai visiems pažįstamas, tikrumu alsuojantis duetas „Trys Kanados”, kuris buvo įrašytas šalia Vilniaus oro uosto su Jurga ir su kylančių lėktuvų gausmu. „Trys Kanados” mano ir mano draugų playliste buvo taip atgrotos, kad, net mokydamasi kurčnebylių kalbos savo choro reikmėms, sugalvojau „Trims Kanadoms” a la modifikuotus judesius-gestus. Taigi, galima spręsti, jog vis tik esu fanė ir objektyvumas čia ir toliau bus per fanės prizmę. Toliau skaityti VIDAS BAREIKIS – Žmogus, bet šuo [2014] →

Paul Thomas Saunders – naujas vardas plačioje muzikinės pasiūlos padangėje, ir jį reikėtų įsidėmėti, nes Paului iš Anglijos tik dvidešimt ketveri, o tai, ką išgirsti jo debiutiniame „Beautiful Desolation”, sako, jog vaikinas tikrai daug žadantis ir ateityje turėtų dar ne kartą sudrebinti muzikos pasaulį.

Apie Paulą žiniasklaida pradėjo rašyti jau prieš trejetą metų, kai jis pradėjo leisti minialbumus, iš kurių į ilgagrojį pateko veik pusė seniau įrašytų takelių, bet tai albumo vientisumui nė kiek netrukdo. „Beautiful Desolation” garsai nuneša klausytoją į žvaigždėto dangaus ir plačių tolių erdves. Albumas stebina tiek muzika, tiek Saunderso vokaliniais gebėjimais. Lėto tempo muzikinis fonas palengva skleidžiasi ilgos trukmės kompozicijose, prasidedančiose ambientu ir užsibaigiančiose kulminaciniais gitariniais bei vokaliniais crescendo. Toliau skaityti PAUL THOMAS SAUNDERS – Beautiful Desolation [2014] →

Viena romantiškojo norvegų dueto Kings of Convenience pusių Erlend Øye išleido antrąjį solinį albumą „Legao”, kuris ir pradžiugino, ir nustebino. Nustebino, tiesa, ne visai gerąja prasme.

Prieš porą metų Erlendas persikraustė pagyventi į Sirakūzus ir pernai išleido nuostabiai vasarišką itališka kalba įdainuotą singlą „La Prima Estate” – tai sufleravo, jog solinis įrašas gali pateikti ne vieną staigmeną ir tikrai, pateikia. Visų pirma – regis. Ko ko, bet to iš Erlendo, net prisikvėpavusio viduržemiško oro, nesitikėjau. KoC niekada nestebino įmantriomis aranžuotėmis ar muzikiniu sudėtingumu, tačiau UB40 primenantis regis…?!

Prireikė ne vienos perklausos, kad regiškas ritmas („Fence Me In”, „Say Goodbye”, „Peng Pong” ir kt.) nebedraskytų ausų. Toliau skaityti ERLEND ØYE – Legao [2014] →

Švediškas reikalas Les Big Byrd ir jų debiutinis ilgagrojis „They Worshipped Cats” nėra grynakraujis krautrokas, bet poveikį daro lyg dabar ant bangos esantys kosminiai Föllakzoid ar povandeniniai Wooden Sjips.

Rūgščios psichodelinės sintezuotos elektronikos sintezė liejasi nuo pat albumo pradžios („Indus Waves”, „Tinnitus Ætérnum”), bet greit, po parodymo, kaip šiandien turėtų skambėti Jean Michel Jarre („They Worshipped Cats”), prislopsta ir virsta į šiltą dainingą synthpopsą („Vi Borde Prata Men Det Är För Sent” ir moterišku vokalu paskaninta „Just One Time”), kuris iškrenta iš bendros albumo atmosferos, bet dėl kokybės ir Toliau skaityti LES BIG BYRD – They Worshipped Cats [2014] →