You are fucking amazing!!! Muzikantų nuvalkioti žodžiai, taip lengvai išjudinantys gerbėjus šįkart sklido ne nuo scenos. Jei gerai pamenu, Mattas per The National pasirodymą tokių žodžių nevartojo. Ir filme „Mistaken for Strangers” jų nebuvo. Tuos žodžius ne kartą nuo sofos leidau aš, kai susirietęs žiūrėjau šitą nerealybę.
Nebežinau, ko tikėjausi ir ko ne, bet tikrai ne tokios šyzos. Ne tokios dokumentinės šyzos apie rimtą amerikiečių grupę The National, kurią sudaro du broliai Dressneriai, du broliai Devendorfai ir pagrindinis veikėjas Mattas Berningeris. Pastarasis taip pat turi brolį, jaunėlį Tomą, kurį pakvietė su kamera fiksuoti The National gyvenimą turo po Europą metu. Ir Tomas iš širdies ėmėsi darbo, kurio rezultatas negali palikti abejingų. Toliau skaityti [namų kino teatras:] MISTAKEN FOR STRANGERS (rež. Tom Berninger, 2013)
Pirmas įspūdis buvo labai prieštaringas. Toks jausmas, jog ežiuką apkirpo ir suleidus mutageno užaugino švelnų triušiuko kailiuką. Tačiau atsiribojus nuo The Pains of Being Pure at Heart gitaromis patriukšmintos 
I’ll have a cup of tea and tell you of my dreaming.
Kartais muzika ateina ir pasilieka vien dėl to, kad pirmas pasimatymas su ja įvyksta tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Amerikiečių kolektyvo „Nothing” debiutinis albumas „Guilty of Everything” į mano ausis pateko beskaitant 
Man atrodo, patys „Ministry of Echology” nesitikėjo tokio srauto, koks suplūdo balandžio 3-iąją į „Lofto” erdvę. Nesitikėjau ir aš, kad teks pečiais ir alkūnėmis pasidarbuoti atėjus į negirdėtos grupės debiutinio albumo pristatymą. Grupės, apie kurią, tiesą sakant, neturėjau jokios išankstinės nuomonės, nes nebuvau nei girdėjęs, nei pavadinimo iš pirmų kartų nesugebėjau įsiminti. Vienok, tai buvo iki tol, kol MoE nepristatė savo „Notes & Quotes”. O pristatymas tikrai neleido nustygti vietoje. MoE dešimtukas (jei gerai suskaičiavau) kilnojo stogą, skleidė užvedantį dub‘ą/(roots) reggae, kokio iš lietuvaičių tikrai nesitikėjau. Stipriausia buvo merginos, mušamieji ir pučiamieji. Merginos – nes mokėjo ir pataikė į taktą (ne taip, kaip berniokas, bandęs dainuoti iki Eazystyle MC), mušamieji – kad mušo, pučiamieji – kad per nago juodymą betrūko iki to, jog išgirsčiau partiją iš Groove Armada „Superstylin”. Bet neišgirdau, nes visgi tai buvo regis su sava, kiek marihuaniška, monotonija, kurios MoE gyvame pasirodyme sugebėjo išvengti. 
Laukti mėgstamos grupės pasirodymo du mėnesius yra niekis palyginus su tuo, kai iki jos koncerto lieka dvi dienos. Tos dvi dienos yra niekis palyginus su jausmu, kuris apninka iki koncerto likus dviems valandoms. Paskutinės dvidešimt minučių – tikras košmaras, kai norisi užmušti gitaros derintoją, kuris jos skambesį išbando jau aštuntą kartą. Tada pasilenkia prie efektų pedalų ir ilgai žiūri į juos jungiančius laidus. Kai jis sušaukia kitų scenos darbuotojų simpoziumą ir į tuos laidus jie pradeda žiūrėti penkiese, norisi išsitraukti automatinį ginklą.
Kai mes, keli snobai melomanai, susirenkam į vieną krūvą, šitokią muziką paprastai priskiriame prie „verkiančių užsidepresavusių mergaičių”, kurioms ir skirti tokie įrašai. Tokiame požiūryje nieko nevaidina faktas, kad „verkia” berniukas. Į šių verksnių gretas puikiai įsipaišo verksnys Ari Picker ir jo į priekį vedamas kolektyvas „Lost In The Trees”, šiemet išleidęs naują ilgagrojį „Past Life”.