Amerikietės Alex Winston debiutinis ilgagrojis „King Con” (kurio nemaža dalis girdėta jau pernai) viena vertus skamba lyg daugybė kitų lengvos pop muzikos darbų. Tačiau kita vertus iš visos masės šį darbą išskiria Winston vokalo tembras ir atlikimo maniera, primenantys ir Lykke Li (ne atsitiktinai prie albumo dirbo ir švedaitę prodiusavęs Björn Yttling), ir Joanna Newsom, ir Kate Bush, ir Emiliana Torrini.

Tad kol minėtosios nepasuko link paprastų bet neprastų pop/dance hitų kūrybos, Alex Winston puikiai užpildo šią nišą. Toliau skaityti ALEX WINSTON – King Con [2012] →

Ispanas Chano Dominguez pasitelkė į pagalbą keletą kolegų, kurie prie jo fortepijono garsų prisidėjo boso ir perkusijos partijomis bei rankų pliaukšėjimais ir 2009-aisiais, Miles Davis kultinio albumo „Kind of Blue” 50-šimtmečio proga, sugrojo valandos trukmės gyvą „tributą”, kurį šiemet „Blue Note” išleido materialiame pavidale.

„Flamenco Sketches” pirmu smuiku groja Dominguezo fortepijonas, kuris „King of Blue” kompozicijas interpretuoja savotiškomis džiazinėmis-flamenkiškomis aranžuotėmis. Flamenko pliaukšėjimo meistras Blas „Kejio” Cordoba dar parodo ir savo vokalą, kuris jo reiškimosi momentu nuneša kažkur į Afrikos ar Lotynų Amerikos dirvonus, taip suteikdamas įrašui specifinį, gal kiek neįprastą, bet originalų prieskonį. Tikras skanumėlis džiazo mėgėjams. Toliau skaityti CHANO DOMINGUEZ – Flamenco Sketches [2012] →

Amerikiečių kolektyvas Lost In The Trees ir anksčiau grojo visai neprastai. Tiesa tų įrašų neturi jie daug, ir tą patį ilgagrojį debiutinį „All Alone in an Empty House” (2008) kritikai puolė liaupsinti tik praėjus porai metų po išleidimo, kai grupės lyderis, pusiau žydas Ari Picker, po motinos mirties jau kūrė tai, ką pasaulis išgirdo šiemet.

„A Church That Fits Our Needs” nepabėgo nuo ankstesnės klasikinės muzikos ir indie folk/rock sintezės, tačiau atsiskleidė visai kitokiomis spalvomis. Albumas talpina savyje labai daug, ir iš kokios pusės bepažvelgsi, priekaištų sunku rasti. Toliau skaityti LOST IN THE TREES – A Church That Fits Our Needs [2012] →

Jaunutė tik 17-os metų švedaitė Amanda Mair, pernai debiutavusi nuostabiu singlu „House” ir imta vadinti jaunute Kate Bush, šiemet pateikia pilną albumą, kurį prodiusavo Philipas Ekströmas (The Mary Onettes, Det Vackra Livet).

Trumputis (tik kiek ilgesnis nei pusvalandis) debiutinis albumas „Amanda Mair” nespėja atsibosti ir skleidžiasi nuostabia, švelnaus vokalo ir jaunatviško jausmo pripildyta, minkšta, trapia bei lengvute pop muzika.

Puikus debiutas, kuris netaps metų atradimu, be neabejotinai nusės ne vieno grotuve ir padės Amandai išplaukti į platesnius vandenis. Toliau skaityti AMANDA MAIR – Amanda Mair [2012] →

Keisto pavadinimo (kuris lietuviškai reiškia maždaug „Mano senelės raudonosios vėliavos divizija”) kolektyvas iš Maskvos, prieš pora metų buvo linksniuojamas kaip Arcade Fire plagiatas, o kolektyvas pastarųjų įtakos neslėpė ir nevengdavo gyvai atlikti šių kūrinius. Tik studijiniame „Гобой EP” kolektyvas skamba jau pilniau, kitoniškiau, brandžiau ir kokybiškiau, nei ankstesniuose koncertiniuose įrašuose ar 2009-aisiais pasirodžiusiame namų sąlygomis pagamintame albume „Шляпа Волшебника”.

Ši „Divizija” į vieną subūrė net 13 žmogelių, kurie styginiais, mušamaisiais ir pučiamaisiais pliekia smagų, lengvą, vasarišką indie pop/rock, talpinantį savy ir post-rock, ir twee-pop, ir folk, ir chorinio dainavimo momentų. Toliau skaityti КРАСНОЗНАМЕННАЯ ДИВИЗИЯ ИМЕНИ МОЕЙ БАБУШКИ – Гобой EP [2012] →

Fortepijonu džiazuojantis amerikietis Robertas Glasperas nebijo eksperimentuoti. To rezultatas – šiemet pasirodęs projekto Robert Glasper Experiment albumas „Black Radio”. Daugybė kviestinių tamsiaodžių atlikėjų (Erykah Badu, Lalah Hathaway, Lupe Fiasco, Mos Def ir kt.) savo balsais prisideda prie eksperimento, kuriame džazinis fortepijono, elektronine perkusija papildytas fonas žengia koja kojon su soul ir hip-hopu.

Albume kiekvienas ras sau mylimą kompoziciją, tačiau neginčytina įrašo kulminacija – lyriška, už dūšios griebianti „Letter to Hermoine” (su Bilal) ir gerokai pačiuožusi Nirvanos „Smells Like Teen Spirit” interpretacija.

Toliau skaityti ROBERT GLASPER EXPERIMENT – Black Radio [2012] →