Prieš keletą metų ir mes turėjome tokius reprezentacinius muzikinius rinkinukus „Note Lithuania” ir komerciškesnius „Made In LT: The Best Of Lithuanian Music”, tačiau sumanymai sustojo vietoje, o štai islandai toliau eksportuoja savo atlikėjus ir pateikia jau penktąjį rinkinį pavadintą „Made in Iceland V”.
2008-aisiais startavęs projektas su tokiais melomanams žinomais vardais kaip Emiliana Torrini, Bang Gang, Ólöf Arnalds, Sigur Rós, tęsia veiksmą ir penktojoje kompiliacijoje rodo, jog vis dar turi ką pasiūlyti, kuo nustebinti pasaulį. Toliau skaityti V.A. MADE IN ICELAND V [2012; Iceland Music Export]
„Rasabasa” mieliau klausyti gyvai nei namie iš įrašo. Koncertuose Rasos vokalas plaukte plaukia ir didžiąją tekstų dalį sudėtinga suvokti. Bet ir nesinori žodinio supratimo, nes tai savotiškas grupės pliusas: kai kitus Lietuvoje angliškai kuriančius atlikėjus norisi išversti ir taip išgauti daugiau originalumo pasaulinėje garsų simfonijoje, Rasos suokimas to visiškai nesiprašo. Vokalas puikiai įsikomponuoja į skandinavišką instrumentų skambesį, įtraukia į kuriamą emociją ir net krūpteli, kai grupės balsas tarpdainyje kažką išberia lietuviškai. Bet čia apie gyvą atlikimą…
Marius Stavaris yra savotiškas Lietuvos reiškinys, kuris stebina ne tik savo kūryba, bet ir nemasiniu požiūriu į aplinką, gyvenimą. O gal tik nebijo kai ką garsiai išsakyti. Tad tas požiūris dažnai atsiskleidžia lakiomis, viešai paleistomis Stavario frazėmis. Ne kartą pagalvojau, jog jei VRR ar Tytia Mina Teremina kurtų cicinišką produktą, tai būtų mūsų bulvarinių kamerų gaudomas ir cituojamas dažniau negu ostapenkai ar katunskytės. Žinoma, pastariesiems toli iki Stavario sarkastiškosios filosofijos tekstų. Geriausias pavyzdys, kurį siūlom prieš Mariaus gyvenimiškąjį topą – šis video (dėmesį galima laikyti ir ties Stavario atsakymais prieš ir po muziką).
Prieš porą metų teko O.Children girdėti vienoje iš Londono Royal Albert nišinėje salėje, kur garso kokybė buvo tokia tragiška, jog nebūtų padėję net jeigu scenoje būtų marširavę U2 ar 70-ųjų sudėties Pink Floyd. Tačiau ir po to ir juo labiau dabar, pasirodžius antrajam O.Children albumui „Apnea”, noras išgirsti juos didelėje scenoje su normaliu įgarsinimu nedingo. Netgi sustiprėjo, nes „Apnea” niekuo nenusileidžia 
Pavydėtinos sėkmės islandų šešeriukės debiutas ir tarptautinė sėkmė, prie kurios daugiausiai nagus prikišo linksmutė kompozicija „Little Talks”. Visas albumas „My Head Is An Animal” nėra toks ištisai šventiškai nuotaikingas, – linksmumą per pusę atskiedžia lyriškas liūdesys, tačiau įrašas nestokoja gražių ir stiprių momentų, kur chorinis pritarimas kaip firminis grupės ženklas švytuoja viso indie poprokinio skambesio priekyje.
Dar metams neįpusėjus garbaus amžiaus juodaodis amerikietis Andre Williams, savo diskografijoje turintis įvairaus žanro (nuo džiazo ir bliuzo iki soul ir repo) įrašų, pateikė net du studijinius albumus. Tiesa, pirmasis labiau solinis darbas „Hoods and Shades” teigiamo įspūdžio nepaliko, o štai prieš trejus metus pradėtas ir pagaliau, Andre susitvarkius su teisinėmis problemomis dėl svaigalų ir svaiginimosi, dienos šviesą išvydęs bendras įrašas su kanadiečių garažiniais rokeriais The Sadies „Night & Day” nesiliauja stebinti.
Ketveriukė iš Pietų Korėjos Ironic Hue pastaruoju metu koncertuoja kartu su Vidulgi Ooyoo ir jau pelnytai tapo už šiuos didesnėmis žvaigždėmis. Gaila, kad iki Europos tokia muzika keliauja kiek ilgokai, tad debiutinio grupės albumo „Into the Mirror” leidimo metai neturėtų stebinti. Tad čia iš serijos – geriau vėliau nei niekad.
Šiemet jau tradiciškai Salacgriva miestelyje, Latvijoje liepos 20 – 21 dienomis vyks muzikos festivalis „Positivus”, kuriame jau paskelbta, jog pasirodys tokios žvaigždės kaip Damien Rice, Manic Street Preachers, Wild Beasts, Keane, Friendly Fires, The Vaccines ir kiti. Scenose taip pat pasirodys lietuvaičiai Rasabasa ir Markas Palubenka. Ta proga persimetėme keliais žodžiais su festivalio organizatoriumi Girts’u Majors’u.