Handsome Furs šeimyninis duetas iš Kanados prieš porą metų mūsų pajūry pristatė antrąjį savo albumą „Face Control”. Šiemet išleido jo tęsinį „Sound Kapital”, o interneto informacija teigia, kad europinio turo metu, spalio 6 d., grupė jį sugros Vilniuje. Tad pats metas pažindintis su naujuoju albumu, dvelkiančiu senais gerais aštuoniasdešimtaisiais, kai įmantresniuose šokiuose skambėdavo ne vien disko, bet ir kažkas labiau link naujosios bangos ir synthpopo. „Sound Kapital” galima supeikti dėl elektrinių gitarų atsisakymo ir pagirti, kad sintezatorinis ir ritmo mašinų prisodrintas įrašas geriausiais momentais primena puošniuosius Sigue Sigue Sputnik ir dainingesnius Talk Talk ar Yazoo. Toks linksmas, šoklus, be didesnių pretenzijų, paprastas, minkštas elektroninis įrašas su pasikartojančiomis vokalinėmis partijomis puikiai tinka šokiams, o albumo vinis: „Bury Me Standing”, „Serve The People”, „Repatriated” norisi kalti ne po vieną kartą.
httpv://www.youtube.com/watch?v=uvnyHmwpJw0 Toliau skaityti HANDSOME FURS – Sound Kapital [2011]
Švedijoje gyvenanti ir kurianti norvegė Katharina Nuttall pristato trečiąjį savo albumą „Turn Me On”, kurį prodiusavo anglų prodiuseris Head, kišęs daug nagų prie PJ Harvey ir kiek mažiau prie Marianne Faithfull, Madrugada ir Sivert Hoyem. Todėl nenuostabu, kad „Turn Me On” skamba kaip moteriška Madrugados versija: melancholiškai, tamsiai, melodramatiškai. Unikalus Katharinos vokalas užburia ir tinkamai įsipaišo į neperkrautas lyrines gyvo instrumentalo melodijas, kurios, matyt, prodiuserio dėka leidžia albumo visumą išmesti iš kūrėjų, kokybiškus tekstus atliekančius tik pritariant gitarėle ar fortepijonu, gretų. Albumas turi ir depešų koverį „Stripped”, ir styginiais pagražintą „Take Me Through To Your Side”, ir šoklesnį „Not My Lover” , bet be perstojo visų pirma norisi sukti „Play”, kuri leidžia ne tik išjungus šviesą atsiduoti Nuttall vokalui, bet verčia pakilti ir lyg lunatiką pagal lengvą ritmą artina prie palangės krašto.
Nesu ir nebuvau prisiekęs grupės The Cars gerbėjas, nejaučiu jai jokių sentimentų, o ir detaliau paknebinėjau šiuos amerikiečius tik prieš porą metų netyčiomis susidūręs su „Heartbeat City”, tad jų naujas atsikūrimas po tylos nuo 1988-ųjų ir šiųmetis albumas „Move Like This” man klausosi kaip natūrali kompanijos kūrybinė tąsa. Juolab, kad dvidešimt keleri metai The Cars tylos nei skambesyje, nei atlikimo stilistikoje nieko naujo neįnešė. Čia toks ne pirmas ir ne paskutinis praėjusių laikų scenos dinozaurų susibėgimas, kai sena šlovė neša naujus pinigus. Bet dėl to apie „Move Like This” nebūtų verta užsiminti. 
Du iš trijų pavadinimų mums labai gerai žinomi. Kronos Quartet – ne kartą Lietuvoj lankęsis bene populiariausias styginių instrumentų ansamblis, performinantis nuo klasikos iki Sigur Ros’ų ir bendradarbiaujantys nuo Philip Glass’o iki Nelly Furtado. Kimmo Pohjonen‘ą, suomį akordeono virtuozą, taip pat galėjome klausytis gyvai prieš trejetą metų vykusiame 
Paskutiniu metu gausiai užderėjo tokios elektroninės muzikos, kurią sudėtinga pakišti po viena konkrečia stilistika. Ten, IDM apsupty, maišosi dubstepas (kitur jau vadinamas post dubstep), glitch, wonky, lo-fi, net elektroninis shoegeizas,- vienžo galvą galima pamesti ir galų neatrasti. Bet mažai kam įdomu, kaip tai vadinasi, iš ko sudėta ir kuo visa tai baigsis.
Garso įrašų kompanija 
„13 & God” pavadinimas galvoje likęs dar nuo 2005-ųjų, kai jų „Men Of Station ep” buvo be perstojo sukamas ne vieną savaitę. Projektas, susidedantis iš mažiau žinomų amerikietiškųjų hiphoperių „Themselves” ir labiau mūsuose mylimų vokiškųjų „The Notwist”, vėl pateikia neįprastą, keistoką, tačiau labai įdomų ir labai klausomą antrąjį albumą „Own Your Ghost”.
Amerikiečių Acrylics ilgagrojis debiutas „Lives and Treasure” skamba lengvai lyg drugelio sparno mostelėjimai. Minkštas, tiesiog pūkinis, svajingas indie pop muzikos virpėjimas, kuris pateikia visą mišrainę stilių: nuo akustiško folko ir lengvučio synthpop iki 80-aisiais populiarios ritmikos ir vos pagaunamų shoegazinių gitarų fone. Moters ir vyro (vietomis savo verksmingumu primenančio Robertą Smithą) paprastutis dainavimas muziką įvelka į vientisą, voratinikliais austą, albumą, kuris netaps metų pačiausiu, bet kaip savaitgalio klausalas puikiai sueina.