Kitchie Kitchie Ki-Me-O pristatoma kaip Norvegijos muzikos scenos svajonių komanda, kurioje dalyvauja muzikantai iš Ricochets, My Midnight Creeps ir Madrugada, sakyčiau, betrūksta tik Sivert’o Høyem’o vokalo. Iš tikro tai čia veik tie patys My Midnight Creeps: net ir naujasis kompanijos pavadinimas paimtas iš „creepsų” albumo Histamin dainos, o ir skambesys labai primena pastaruosius.
Albumas skamba tūžmingai, piktokai, mistiškai. Griežta gyvų instrumentų sintezė lyg lava veržiasi per roko ir bliuzo ugnikalnio kraštus, sukuria tirštą garsų masę, kuria skandina viską, kas papuola kelyje. O paklaikusių balsų vokalai vietomis atrodo lyg ne iš šio pasaulio. „Kitchie Kitchie Ki Me O” reikia klausyti keletą kartų, kad atskirtum, kur yra kas, nes pirmasis kartas buvo panašus į didžiulį mišrainės katilą, o po keliolikos kartų jau galiu pasakyti, kad „Everything Burns” yra nepakartojamas savo energija, vokalais, gitaros partijomis, aranžuote, viskuo; „It Must Be Real” žavi paslaptingumu ir primena geriausius Barry Adamson’o gabalus, „After Party Killer” tikėtina panašiai skambėtų iš INXS su gyvu Michael’u, pritariant The Waterboys muzikantams… Panašių atitikmenų galima rasti kiekvienai kompozicijai, bet įspūdžio tai negadina – „Kitchie Kitchie Ki Me O” tikrai klausomas ir ne vieną kartą.
httpv://www.youtube.com/watch?v=uKEonhKUsW8
httpv://www.youtube.com/watch?v=yg0xp7whrWA
http://nb-no.facebook.com/pages/Kitchie-Kitchie-Ki-Me-O/185337610403
Brazilas Vinicius Cantuária muzikos pasaulyje žinomas menkiau nei produktyvusis amerikietis gitaristas Billas Frisellis. Situacija turėtų pasikeisti po abiejų muzikantų bendro darbo, pavadinto „Lágrimas Mexicana”.
Ūpo nenumušė net kaimynų kelių remontai, veik prilygstantys lenkų „geležinkeliams“. Matyt, dėl tokio požiūrio latviams krizė didesnės žalos nepadarė. 
Suomių grupė Eleanoora Rosenholm po dviejų nelabai įdomių pirmųjų albumų pateikia trečiąjį – konceptualų aštuonių muzikinių, teatrališkų, poetiškų pasakų rinkinį „Hyvaile Minua Pimea Tahti”.
Po kiek balaganiško ir isteriško „Places Like This” maniau, kad šie australai taip ir kris į neklausomumo duobę, bet ne – su „Moment Bends” ėmė ir grįžo prie suaugusiems skirtų vaikiškų, šventiškų dainelių ir melodijų. Taip, jos kiek jau išsikvėpusios, supopsėjusios (vietomis net galima supainioti su Scissors Sisters), nebe tokios daugiasluoksnės ir sudėtingos, bet šitas lengvutis, puošnus, vasariškas 80-ųjų funk-synth-pop mišinukas klausosi kaip niekad iš Architecture In Helsinki smagiai ir nepriekaištingai. Netgi nereikia kelių kartų, kad pamėgtum.