(Ištrauka iš balandį pasirodysiančios Mindaugo Peleckio knygos „Lietuvos rokas: ištakos ir raida”)
Nesiimsiu pristatinėti Gintaro Grajausko (g. 1966), kuris aprėpia tiek daug, kad net sunku patikėti. Žmogus, pamilęs Klaipėdą, kurioje gyvena, žmoną, tris vaikus, stepių voverę (degu) Vincą, muziką, poeziją ir ereziją.
Profesorius Leonidas Donskis, kai paklausiau, ką jam reiškia GG ir „Kontrabanda“, atsakė: „Vilių Ančerį laikau vienu iš įdomiausių bliuzo gitaristų šalyje. O Gintaro Grajausko poezija man visada buvo artima. Lygiai kaip artima ir „Kontrabandos“ muzika – bliuzo, roko ir puikios Gintaro poezijos derinys. Man gera, kad mano gimtoji Klaipėda turi „Kontrabandą“.
Kalbintas G. Grajauskas nekart. Bet džiaugiuosi, kad yra proga pakalbėti su juo kaip žmogus su žmogum. Juolab kad kultinė Gintaro įkurta grupė „Kontrabanda“ atgimsta su nauja jėga ir artimiausiu metu ketina šturmuoti sostinę bei uostamiestį. Todėl ir mūsų kalba suksis daugiau apie muziką… Visgi ką gali žinot, kur ji pasisuks…
Vaaažiuojam… Toliau skaityti Mindaugas Peleckis. Tarp “Hidromasažo“, „Prognozės“, „Kontrabandos“ ir „Rokfelerių”
Dar pernai pasirodęs singlas „Heart in you Heartbreak“ (tik išgirdęs sakiau: „už šitą tai jau plosiu babkeles”) naująjį The Pains of Being Pure at Heart albumą „Belong“ padarė vienu laukiamiausių šiemet. Laukimą stiprino ir šiek tiek gąsdino žinia, jog prie naujojo reikalo nagus kiša du žinomi studijinių įrašų gigantai – Flood ir Alan Moulder. Jųjų indėlis į Nick Cave and the Bad Seeds, The Smashing Pumkins, U2, Depeche Mode muziką labiau nei pagirtinas, tačiau paskutiniais metais, ypač prodiuseris Flood, dažnai supjauna grybą (The Killers „Sam‘s Town“, Editors „In This Light and on This Evening“, 30 Seconds to Mars „This is War“).
Jaunutis, nuo 2006-ųjų muzikuoti pradėjęs, norvegas Einar Stray tik perkopė dvidešimt, o jau lyginamas su Sufjan Stevens, Sigur Ros, Efterklang ir, galima sakyti, pagrįstai. Nors jaunatviškumas labai ryškus, debiutinis Einar Stray albumas „Chiaroscuro“ yra tikras muzikinio grožio įsikūnijimas, kurio nereikėtų nurašyti įdėmiai neperklausius, o jauniems kūrėjams tai turėtų būti pavydėtino debiuto pavyzdys.
Kanadietis Tonetta iš Toronto jau tapo savotiška YouTube undergroundo žvaigžde, bet ne tokia, iš kurios visi juokiasi ar žavisi dėl meilių vaizdelių. Tai muzikuojantis vyras. Muzikuojantis jau nuo 1983-iųjų. Jo klipai, jei taip galima pavadinti šiuos video, anksčiau apsiribojo dainuojančia galva spalvas keičiančiame rombe. Paskutiniai šių metų video jau rodo Tonetta „stilių” – dabar jis rengia pagal savo kūrybą solo beždžioniukų diskoteką prie kažkokios apdriskusios užuolaidos, vaizdą dar pagražina moteriškais apatiniais ir transvestitiškais savo kūno judesiais. Kai Tonetta pasirodo visu gražumu, norintys pažvengti, jį sulygins su mūsiškiu Valdu Karkleliu ar šiaip kokiu nupušusiu tipeliu. Taip pat galima numoti ranka ir sakyti, kad tai kažkoks namudinis muzikorius ant to pačio byto dainuojantis vis kitą tekstą, tiek, kad vokalas primena Yello. Skonio reikalas. O aš randu čia ne blogesnį skambesį nei 
Goddamn’ Europeans!
Prieš keletą metų 
Nėra abejonių, barzdočius Samuelis Beamas šiemet bus minimas dar ne vieną kartą. Dauguma teigs, kad tai arti tobulybės, kiti šauks, kad tai akivaizdžiai pervertintas reikalas, kuriame nieko ypatingo. Aš būsiu prie tų, katrie apie šį reikalą sako tiesiog „myliu tai“.
„no copy protection, respect the music“