Paslaptingasis, anonimiškasis [įterpti savo sugalvotus sinonimus] Burial (tikroji pavardė lyg ir yra Will Bevan) 2007-aisiais padovanojo pasauliui savo šedevrą Untrue, kuriame meistriškai ištrynė kone visas ribas tarp dubstep‘o, avantgardo ir ambient. Ir ne tik tarp šių trijų žanrų. Visas albumas niekaip nepasidavė kokiai griežtesnei klasifikacijai. Jis tiesiog buvo toks, koks buvo. Unikalus.

O tada Burial ėmė ir nutilo. Ketverius metus jo aktyvumas muzikiniame pasaulyje buvo minimalus. Gal jis pats susiprato, kad reikia neskubėti ir išlaukti, nes Untrue šešėlis galėjo kaip reikiant užtemdyti naujus bandymus? Gal priežastys buvo ir kitos. Toliau skaityti BURIAL – Street Halo EP [Hyperdub; 2011] →

Asmeninis geriausias praeitų metų albumas „Trilogi“ turi tęsinį — švedai Fredrik jau paleido į pasaulį trečiąjį albumą, pavadintą „Flora“. Šis įrašas asmeniškai ypatingas ir tuo, kad materialus albumo pavidalas buvo užsakytas dar neklausius nei vieno kūrinio — toks vienetinis atvejis per kelerius pastaruosius metus reiškia arba besąlygišką ir vienatinę meilę, arba šimtaprocentinį tikėjimą, kad nėra jokių požymių, jog Fredrik galėtų pasukti radikaliai kitokia muzikine kryptimi ir gebėtų nuvilti taip, kad būtų gaila išleistų keliasdešimt litų.

Kokybiško albumo nuojautą palaikė ir pernai išėjęs trumputis trijų kūrinėlių „Origami EP“ (2010). Toliau skaityti FREDRIK – Flora [2011; The Kora Records] →

Indie scena pasižymi tokiu cikliškumu: kažkuriuo metu ji visai priartėja prie mainstream‘o, netgi su juo susilieja, o tada vėl susitraukia, nes buvęs indie jau nebebūna indie… Man regis, dabar kaip tik ir esame tokioje išsipūtimo fazėje. Pogrindžio dvasia beveik išnyko, nepriklausomybės vertybę vis dažniau keičia populiarumo vaikymasis. Todėl taip malonu šiais laikais išgirsti naują tikrai gerą, tikrai indie albumą. Būtent tokį ir įrašė Kurt Vile.

Smoke Ring For My Halo leidžia prisiminti tą, jau beveik spėtą pamiršti, lo-fi dvasią, kurią taip meistriškai ištobulino tokios grupės kaip Guided By Voices ar The Microphones. Visos dainos šiame albume lyg ir įrašytos gana prastai: Toliau skaityti KURT VILE – Smoke Ring For My Halo [Matador; 2011] →

Laukėm laukėm ir pagaliau sulaukėm. Po penkerių metų pertraukos niujorkiečių penketukas pristato naują studijinį darbą. Pertrauka buvo ilga ir per ją grupės gerbėjai turbūt spėjo ne tik pasikeikti, bet ir susikurti nemažai lūkesčių, kurių – kaip kad labai teisingai pastebėjo grupės gitaristas Nick‘as Valensi – tiesiog neįmanoma visiškai pateisinti. Ar bent jau tai padaryti yra be galo sunku. The Strokes pabandė, kaip jiems pavyko?

Nuo tada, kai su savo šedevru „Is This It” jie, tegu ir labai trumpam, išgelbėjo rokenrolą, praėjo jau ištisas dešimtmetis. Per šį laiką muzikos scena kiek pasikeitė, o The Strokes, regis, irgi. Bent jau tokia išvada peršasi klausant kad ir kokios „Games“. Ir ne tik jos. Toliau skaityti THE STROKES „Angles” [RCA / Rough Trade; 2011] →

Šį albumą pasirinkau pristatyti dėl kelių priežasčių: pirmiausia, tai įrašas, kuriame sudėtos daugumos The Fall pergrotų kūrinių originalios versijos. Retas atvejis, kada viename rinkinyje puikuojasi ne vienos grupės perdirbiniai, bet tos grupės perdirbinių originalai. Antra, šis albumas puikiai atskleidžia kokią muziką kadaise klausėsi viena alternatyvos establišmento ikonų – Mark Edward Smith. Dauguma rinkinio dainų mena atlikėjo vaikystę, tad vėlgi – puiki proga įsivaizduoti kokia muzika skambėjo vidutinės klasės britų šeimoje gūdžiais spalvingais septyniasdešimtaisiais. Ir trečioji priežastis – dauguma kūrinių beveik negirdėti per radijo stotis, nenuvalkioti (su visa pagarba) kaip The Beatles ar Elvis. Tačiau nei kiek ne prastesni. Tikra to meto alternatyva, revoliucija. Tinkama bet kokiam linksmesniam vakarėliui ar galiausiai pavasariui. Toliau skaityti Various Artists: „Before The Fall : Originals of Songs Covered by The Fall” [Ace; 2011] →

Paimame baugią šešiasdešimtųjų psichodeliką, nepagailime surf‘o. Įpilame apykreivį aštuoniasdešimtųjų pradžios post punk ir įtarkuojame dar balažin‘ kokią rokenrolo šaknį. Gerai sumaišome su tokiais priedais kaip SWANS, RED LORRY YELLOW LORRY, GLASVEGAS bei RAVEONETTES ir gausime CRYSTAL STILTS albumą In Love With Oblivion. Klausyčiau šią muziką pasiklydęs tolimose Marso prerijose ar kokiame kito išmatavimo vakarėlyje. Toliau skaityti CRYSTAL STILTS „In Love With Oblivion“ [2011] →