Švediškas produktas, kurį pamilti galima buvo dar pernai po pirmųjų singlų „The Night” ar „One More Time”. Visgi tai ne tas albumas, į kurį įsikerti iš pirmojo klausymo karto. Čia atvejis, kai sulig klausymų skaičiumi skambesys tik gilėja ir platėja. Tamsus, veik gotiška niauruma kvėpuojąs, indie poprokas su shoegaze ir postpunko atplaišomis. O viską į vienį įsuka aidingas tuščių angarų vokalas, kuriame pagauti žodžio pradžią ir pabaigą nėra taip lengva.
httpv://www.youtube.com/watch?v=g69EZnRKe0s
The Night
httpv://www.youtube.com/watch?v=KnBkA3ppR64&feature=related
One More Time
httpv://www.youtube.com/watch?v=TTQy37t9-HA&feature=related
In My Arms
„So now I‘m older than my mother and father when they had their daughter.“ – uždainuoja Robin‘as Pecknold‘as atidarančiosios „Montezuma“ pradžioje. Antrasis Fleet Foxes albumas sugražina mums šį Sietlo dabar jau šešetuką šiek tiek pasikeitusį, užaugusį, ne tik išsaugojusį visas gerąsias savo savybes, už kurias ir buvo taip pamilti, bet ir patobulėjusį, ambicingesnį, epiškesnį. Tiesiog geresnį.
Nuo pirmojo kūrinio („County Line”) naujasis amerikiečio Cass McCombs albumas pagauna į savo tamsias ramybės sroves ir nuneša negrįžtamai. Visgi sakyti, kad tai kažkas negirdėto, negalima – tokių apnuoginto vokalo ir folkrokiškų kiek eksperimentinių baladžių rinkinių su lyrišku instrumentalu kasmet galima priskaičiuoti dešimtimis. Kiekvienas pasirenka sau mielesnį. Kas pagal vokalą, kas pagal muziką. Aš renkuosi pagal nuotaiką: „Wit’s End” baisiai neša į vis dar slegiantį, melancholiškąjį Justin Sullivan solinį albumą „Navigating By The Stars”.
Gegužės 6 – os vakarą Commune Art kūrybinėse dirbtuvėse (Paribio g.12) bus prisimintas prieš trisdešimt metų pasaulį palikęs legendinis muzikantas Bob Marley.
Čia, besukdamas „Netiekto“ pamintijau, kad įdomūs dalykai pasauly daros: kalbu ne apie vis į madą grįžtančius vinilus, kurie vis dar ir vis labiau vertinami kokybiško garso mylėtojų, o apie jau pamirštas kasetes su magnetinėmis juostelėmis, kurios paskutiniu metu ima persekioti vis dažniau. Greta to, kad mūsuose vyksta nuklausytų, suglamžytomis juostelėmis trenkiančių įrašų skaitmenizavimas ir, tebūnie, nelegalus platinimas internetu, užsienyje pastebimas įrašų kasetėse renesansas. Ir ne tų, kurios vadinamos dat‘inėmis ar demo juostomis, o tiesiog eilinio studijinio įrašo išleidimas audiokasetėse. Ne, The National, REM, Britney Spears dar to nedaro, kol kas tai populiaru tarp mažiau žinomų vardų (
Neveltui kažkurioje Futurama serijoje koncertuoja Beastie Boys. Tiesa, iš jų ten likę tik balbatuojančios galvos formaline, tačiau ta muzika neša stogus tiems, kas gyvena tūkstantį metų į priekį. Nors eilinį sykį pasiklausęs šio albumo pasijutau senas, tačiau užsimaniau išsitraukti aerozolinių dažų ir kur nors brūkštelėti Beastie Boys. Tai ką išgirsite, yra kuo puikiausias old school su ženkliu kiekiu naujų garso idėjų. Jie neįtikėtinai energingi, ieškantys ir vis dar randantys. Aukšti standartai. Tinka bet kuriai progai. Ypač po tiltu. Senas geras Sabotaaaaaage!!! pojūtis yra čia.
Noah Lennox‘u, pasauliui prisistatančiu Panda Bear pseudonimu, tikrai visada buvo galima pasikliauti. Tiek kaip Animal Collective dalis, tiek kaip solo atlikėjas jis taip ir nesugebėjo sukurti albumo, kurį, net ir visiško įžūlumo apimtas, galėtum pavadinti prastu. 2007-ųjų Person Pitch iš vis buvo tikras perlas, kvepėjęs vasara, jūra ir gaiviu oru, ir pelnytai patekęs į pačių geriausių dešimtmečio albumų sąrašus. Jame Lennox‘as derindamas sample‘us, sintezatorius ir gitaras, vargiai skambančias kaip gitaros, sukūrė su niekuo nepalyginamą psichodelikos ir elektronikos mišinį, stebinantį savo organiškumu ir gyvybe. Tačiau nuo jo pasirodymo štai praėjo jau beveik ketveri metai, per kuriuos Panda spėjo ne tik sudalyvauti dar vieno šedevro – Merriweather Post Pavillion – kūrime, bet ir įrašyti ketvirtąjį savo solinį darbą.