Šis mėnuo buvo „Depešų” naujo albumo laukimo mėnuo. Sulaukėme, ir ką? Kritikų nuomonės labai nevienareikšmiškos. Aš esu su tais, kuriems „Spirit” labiau nuobodus, nei įdomus. Nenusisekė ir The Jesus and Mary Chain sugrįžimas su per ilgu „Damage and Joy”. Nesusipratimas (jau galima sakyti, eilinis) įvyko ir su bandančiu į šokių aikšteles sugrįžti Ten Walls’u, vėl numetusiu dviprasmišką žinutę su albumo pavadinimu „Queen” – anglaišmanėliai tuoj pastebėjo, kad šis žodis slenge turi seksualinėms mažumoms vargiai įtiksiančią reikšmę.  Bet neapsistojame prie nuvylusių, o einame prie džiuginusių:

CHICANO BATMAN – Freedom is Free (2017)

Trečiasis lotyniškų šaknų ketveriukės iš JAV albumas nuneša į 60-70-uosius, kai pasileidę plaukus hipiai dabinosi spalvotomis plunksnomis, taikos ženklais spalvino savo transporto priemones ir turėjo gerą laiką su gera muzika. Naujausiame įraše Chicano Batman dar drąsiau imasi angliškų tekstų, taip palenkdami į savo pusę dar didesnę angliakalbių klausytojų dalį. Toliau skaityti G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. kovo papildymas) →

Daugiau negu trisdešimt-keturiasdešimt metų grojančios grupės kūrybine prasme patenka į tą rizikos grupę, kurioje galima rasti prasirūkiusius, prasigėrusius ir blogą maistą valgančius šešiasdešimtmečius. Jie vaikšto minų lauku ir moja ranka į viską. Jie sako, kad daro ką nori ir ne tau juos gyvenimo mokyti.

Nors synth pop kultūra jau atgimė turbūt du kartus, tačiau Depeche Mode išlaiko originalią krypties vėliavą jau daugelį metų.  Jiems pavyko išvengti U2, kurie suvalgė patys save, likimo. Niekas iš jų narių nenusižudė, kad ir kaip būtų bandęs. Tiesa, Depeche Mode dar aname amžiuje paliko Alan Wilder ir kai kurie fanai vis dar dėl to verkia. Šiai grupei sentimentų jie neturi nuo Violator laikų, o per pirmą Depeche Mode koncertą Lietuvoje jie sakė: ėi, kodėl negroja senų gabalų? Depeche Mode negrojo penkiolikos skirtingų stilių per savo karjerą kaip Killing Joke ir nedarė nesąmonių, kaip Metallica. Nei vienas jų lyderių neišleido geresnių solinių albumų negu kartu grodami grupėje. Jie dešimt kartų nesiskyrė kaip į Rytų Europą koncertuoti vis grįžtantys dinozaurai. Depeche Mode dar nepadarė paskutinio dabar jau tikrai! turo. Toliau skaityti DEPECHE MODE – SPIRIT [2017] →

Kažkoks ramus mėnuo buvo. Lyg perklausyta ne tiek ir mažai naujų įrašų, tačiau maža kas liko iš naujienų ausyse, tad vasaris pasirodė gan muzikaliai skurdokas naujais įrašais. Tiesa, Vilniaus knygų mugė, melomanams jau pavirtusi muzikos įrašų muge, pasiūlė vietinių atlikėjų tiek naujų įrašų, kad galėjo galva susisukti. Laikas parodys, kam iš tų naujienų verta būti bent paklausytoms, nes ir čia viršų ėmė seni įrašai – tik naujame įpakavime. Taip, tai dvi plokštelės, apie kurias garsas sklido jau nuo sausio pabaigos: Teisučio Makačino „Disko muzika” ir Saulės laikrodžio „Lauke ir viduj”. Toliau skaityti G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. vasario papildymas) →

Nauji metai jau atnešė ir naujų albumų: Bonobo, Sohn, Run the Jewels, Foxygen, Austra ir kitų, bet visą sausį G. kambaryje labiau dominavo dar pražiopsotos 2016-ųjų įdomybės. bet apie viską iš eilės.

THE COLORIST & EMILIANA TORRINI – The Colorist & Emiliana Torrini [2016]

Šiemet jau yra išleistas naujas įrašas su islande Emiliana Torrini, kuri savo balsą paskolino Kanados didžėjui Kid Koala, pristatančiam visai neblogą kosminio ambiento albumą „Music to Draw To: Satellite”, tačiau man norisi sugrįžti į praeitus metus, kada islandė su orkestru The Colorist įrašo pavidalu pateikė Torrini dainų koncertines versijas. Islandė kartu su belgų orkestru pirmiau naujai aranžuotus kūrinius pristatė gyvuose pasirodymuose, o po palankių vertinimų išleido ir koncertinį albumą. The Colorist nepavertė Torrini į kažkokią neatpažįstamą personą, tai vis dar ji, tokia pati jautri, paaugliškai valiūkiška, nuoširdi ir lyriška, tik gyvesnė, brandesnė, mažiau pop, labiau atskleistu, apnuogintu vokalu, nei galima buvo ją girdėti paskutiniuose įrašuose. Net nugrotasis ir visiems žinomas „Jungle Drum” čia sugebėjo nuskambėti neįprastai, su kažkokiu apokaliptiniu šiurpumo atspalviu. Toliau skaityti G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. sausio papildymas) →

The pronounced words of magic with mysterious mimicries

Išankstinė žinia apie šį albumą buvo tokia, jog 2015-ųjų pabaigoje Kauno bienalės metu vyko pasaulyje žinomo menininko Saâdane’o Afifo ir lietuvių grupės „Candee Train” muzikinis bendradarbiavimo projektas „Gijos: fantasmagorija apie atstumą”. Jo metu Afifas atrinko kitų kūrėjų tekstus, įkvėptus jo meninių kūrinių, kurių nuotraukos sudėtos ant plokštelės voko, ir davė juos grupei „įgarsinti”. Tai kiek gąsdino, nes tokia priešistorė kažkodėl dar prieš susipažinimą su įrašu suformavo lūkestį, jog visuma gali būti panaši į ŠMC tinkančią garso instaliaciją, o ne į normalų klausomą albumą.

Lūkestis, Toliau skaityti CANDEE TRAIN COLLECTIVE – THREADS: A FANTASMAGORIA ABOUT DISTANCE (THE RECORD) [2016] →

Pradėję nuo trankaus indie roko 2010-aisiais, lietuviai DEEPER UPPER suka electro keliu. Šios evoliucijos užuomazgos justi jau nuo antrojo grupės EP „Ceremony“, išleisto 2015 metais. Debiutinis pilno metro „Mirrors“ – žymiai šaltesnis ir tamsesnis nei pirmtakai, užkariavę klausytojų širdis tokiais hitais kaip „Unity“, „CPR“ ar „Trapping in“. Elektroninė precizika gali pasirodyti svetima, prie instrumentinio-gitarinio roko pratusioms ausims. „Veidrodžiuose“ gitarų garsus keičia industriniai, įrašuose dominuoja sintezatoriai ir būgnų mašinos, tačiau DEEPER’iai tuo ir ypatingi, nes geba derinti tradiciją ir šiuolaikišką skambesį. Vaikinų ketvertukas yra vieni iš tų perspektyvių atlikėjų, kurie neatsilieka nuo šiandienos pasaulinės muzikos tendencijų, kuriais galime didžiuotis, o svarbiausia – klausytis. Toliau skaityti DEEPER UPPER – Mirrors [2016] →

Didelė stilių maišalynė iš 2016-ųjų klausomiausių ir likusių grotuvuose vienokiais ar kitokiais pavidalais ateičiai. Tikiuosi rasite kažką naują ir mielą sau. ŠMC garso instaliacijoms tinkamų garsų vargu ar čia daug bus, bet ausims ir sielai tinkamų kompozicijų tikiuosi rasite pakankamai.

Savo klausomiausius prašom į komentarus.

Toliau skaityti G.eriausi 2016 metų albumai →

Parodyk man kelią kuriuo aš dar nėjau ir tu išgirsi garsą mano gitaros.

Atgrubnagis kurį laiką buvo aptilęs. Nes keliavo po pasaulį, ieškojo ir rado vidinę ramybę. Kartu su lap steel gitara, kuri anot muzikanto, paimta pasižaidimui taip prilipo, jog dabar sunku beatplėšti. Ta pirmoji meilė naujai gitarai sugulė į mini albumą, pavadintą „Samurajaus kelias”, kuriame randame aštuonias trumpas instrumentines kompozicijas.

Instrumentinių takelių Atgrubnagio kūryboje netrūko ir anksčiau, tačiau man labiau visada patikdavo jo dainos, žodžiai, tekstai, kuriuose netrūkdavo gyvenimiškos išminties. Tikiu, jog profesionalai teigiamai įvertins ir Atgrubnagio grojimo nauja gitara techniką, o man lieka priimti šį „kelią” emociškai ir kaip būna su tais instrumentiniais įrašais – paties susikurtais vaizdais ir nuotaikomis. Toliau skaityti ATGRUBNAGIS – Samurajaus kelias EP [2016] →