Šis dokumentinis filmas yra apie dabartį. Tokia, kokia ji yra, kokią ją daro socialiniai tinklai, interneto teikiamos galimybės ir žmogų, kurio problemos, tobulėjant technologijoms, lieka tokios pačios, kaip prieš dešimt ir daugiau metų.
JAV, tikrosios muzikos g-taške, Naujajame Orleane, gyvena moteris, kuriai greit keturiasdešimt, ji dirba senelių namuose prižiūrėtoja, nepasižymi kerinčiu grožiu, kenčia nuo kankinančios vienatvės ir vaikystėje patirtų psichologinių traumų, svajoja apie dainininkės karjerą, ko kai turi laisvo laiko virsta Princese Shaw, į Youtube keliančia telefonu filmuotus klipus. Į tuos visam pasauliui prieinamus vaizdo įrašus sudėtas visas Shaw gyvenimas, nuo skaudžiausių, ašarą spaudžiančių išpažinčių, gyvenimiškos patirčių, kasdienybės iki dainingų svajonių, bandomų įgyvendinti pasirodymais mėgėjiškų atlikėjų vakaruose, realybės šou atrankose, duetuose su gatvės muzikantais, ar tiesiog – vienumoje priešais telefono kamerą įdainuojant savo kūrybos dainas. Toliau skaityti PRESENTING PRINCESS SHAW (2015, rež. Ido Haar)
Šiek tiek po devyniasdešimtųjų, kai muzika tapo labiau pasiekiama originaliame formate, melomanai žinojo dvi įrašų kompanijas, kurių produkciją buvo galima pirkti vadovaujantis vien tik leidyklos brendu. 4AD ir WARP – prekiniai ženklai, už kurių turėjimą fonotekoje žmogus anuomet buvo didžiai gerbiamas. WARP karūnos perlai Autechre, kurių vardas kada nors bus iškaltas ant IDM – kosmische stiliaus paminklinės lentos, vakar apsilankė Vilniuje, ŠMC ir bandė nukelti stogus tiek seniems gerbėjams, kurie galėjo girtis, kad klausė Autechre before it was cool, tiek miniai hipsterių, kurie ko gero sako tą patį.
Kai naująjį Dariaus Žvirblio mini albumą, kurio ir šiaip pavadinimas pretenzingas, gavau kartu su lupa, ėmiau įtarti, jog 
Ši jauna daug žadanti kompanija iš Klaipėdos neslepia, jog be proto žavisi Depeche Mode ir stengiasi į juos lygiuotis, tačiau kaip daugumai kitų, tiek lietuviškų, tiek užsienio atlikėjų, tas lygiavimasis akivaizdus, bet nepasiekiamas, toks apie kurį melomanai juokauja: į depešus gali lygiuotis kiek nori, bet vis tiek būsi tik De/Vision. Royce šis juokelis taip pat gali būti taikomas, tačiau jų debiutinis albumas nėra labai prastas. Sakau tai, atsižvelgdamas net į tai, jog žiauriai nemėgstu lietuvaičių, dainuojančių ne gimtąja kalba.
„One more time with feeling” baigiasi užkadrine Marianne Faithfull „Deep Water” versija, kurią namudinėje aplinkoje atlieka Cave’o sūnūs Arthuras ir Earlas. Arthuro jau nebėra šiame pasaulyje – pernai penkiolikametis žuvo nukritęs nuo uolos. Šios netekties sukeltam sielvartui skirtas naujasis Nick Cave & The Sad Seeds albumas „Skeleton Tree”, kuris visame pasaulyje tą pačią dieną (rugsėjo 8-ąją) pristatytas dokumentiniu filmu, režisuotu Andrew Dominik’o.
Prieš pasukdama solo keliu Maria Usbeck buvo niujorkiečių grupės Selebrities balsas ir klavišai. Iš pradžių grupė grojo neįmantrų sintezatorinį new wave, kurį vėliau, prieš išsiskirstydama, kiek pagražino lėtesnio tempo romantizmo atspalviais ir įrašė visai klausomą albumą „Lovely Things”.